U.K.
U.K.

Tai, ką nedrąsiai leidau sau prognozuot 2019-aisiais, išsipildė. Šiai dienai aš šį U.K. debiutą dėčiau į savo mėgstamiausių visų laikų albumų top10-uką, gal net top5-uką. Turbūt mėgstamiausias visų laikų debiutinis albumas. 

In The Dead Of Night / By The Light Of Day / Presto Vivace And Reprise siuitą pralaužė ledus. Ši trijulė visai smagiai klausosi kaip vienas kūrinys. Tai netapo mano mėgstamiausiu numeriu albume, aš vis tiek jaučiu truputį per daug statikos In The Dead Of Night dėstyme, By The Light Of Day motyvas gal kiek per daug efemeriškas mano ausiai. Tačiau Presto Vivace absoliučiai ištaško ir repriza uždeda šaunų finalinį štrichą. 

Šiai dienai sakyčiau, kad Alaska yra silpniausias kūrinys albume, bet net ir jai esu parašęs 10 balų: dėl to, kad gan tykią, lėtai besivystančią ir atmosferišką pirmąją dalį, joje tvyrojantį laukimą puikiai atperka ekspresyvi antroji instrumentuotės dalis. Tad Alaska manyje palieka kiek sumišimo: be pirmųjų dviejų minučių tikrai galėčiau gyvent, bet uždaromosios dvi minutės – turbūt antras pagal simpatijas instrumentinis momentas visame albume. 

Likę neaptarti kūriniai: Thirty Years, Time To Kill, Nevermore ir Mental Medication – tiesiog nuostabūs. Thirty Years pirmoji pusė lėta, lengva, noktiurniška, paslaptinga, bet sulig ketvirtąja minute Jobson'as su Bruford'u užkuria tokią pirtį, į kurią vėliau įstoja Holdsworth'as su savo kaip visuomet įmantriai skambančia soline gitara. Time To Kill – labiausiai rokiškas numeris. Ritmiškai jis man primena Gentle Giant, bet instrumentuotė labiau neša į King Crimson. Nors paimk Gentle Giant kūrinį tuo pačiu pavadinimu ir į jį įpūsk truputį Easy Money / The Talking Drum estetikos – gausi U.K. Time To Kill versiją. 

Nevermore iš tų keturių puikiųjų kūrinių man yra pats pačiausias ir aš tos nuomonės laikausi nuo pat pradžių. Jame esti ir labai progresyvaus komponavimo (struktūriškai tikrai turtingiausia siuita visame albume), ir įdomių bei stiprių, įspūdį paliekančių melodijų, ir tokios subtiliai džiazinės atmosferos, sukuriančios žavesį. Taip pat 2:50-4:30 instrumentinė sekcija – turbūt nuostabiausia albume. Vienas nuostabiausių U.K. gabalų, nors manau, kad Danger Money albume viena kompozicija pranoksta net Nevermore.

Mental Medication yra įmantriausias, džiaziškiausias, keisčiausias kūrinys visame albume, bet jis struktūriškai labai įdomus, o ir pagrindinė melodija visai įsimintina. Jei ne keli staigūs lūžiai pereinat iš temos A į B ir ne Wetton'o keli persistengimai su falsetu, Mental Medication nesunkiai būtų mano favoritas albume, nes jis instrumentine prasme yra virtuoziškiausias numeris. 

Mano visos priekabės tėra detalėse. 8 nuostabūs kūriniai, kuriuose ketveriukė demonstruoja, ką gali. O jie gali padaryti puikius dalykus, tiek kompoziciškai, tiek instrumentiškai. Visi keturi yra virtuozai. Ir šitas albumas man šiek tiek pranoksta Danger Money, visgi Holdsworth'as yra tas faktorius X, kuris daug daugiau unikalumo sukuria U.K. skambesiui. Danger Money savo skambesiu man yra arčiau King Crimson derivatyvo, o U.K. – kažkas labai unikalaus. Ir kompoziciškai albumas sukuria vientisumo įspūdį, dainos puikiai teka viena į kitą.

Gerai, gana su liaupsėm, rašau tą 10-uką su pliusu ir išeinu. Ir rekomenduoju su šiuo albumu susipažinti visiems. 

Nors šį albumą atradau gerokai vėliau nei pagrindines progroko grupes ir jų diskgorafijas, tačiau jis labai sparčiai kyla mano simpatijų sąraše ir kuo toliau, tuo labiau galvoju, kad tai vienas geriausių progresyvaus roko žanro albumų, išleistų istorijoje. Šis albumas galėtų atsirasti mano favoritų sąraše tarp VdGG - Godbluff, Yes - Relayer, Pink Floyd - Animals, King Crimson - Red ar Supertramp - Crime of the Century (kurie taipogi yra ir kitų gerbėjų pripažinti albumai). Vienintelis stabdis, kurį jaučiu šiame albume, tai kad man pirmoji pusė nėra tokia jėginė kaip antroji. Alaska-Time to Kill dupletas visiškai išsprogdina smegenis, o Nevermore ir Mental Medication yra puikios, kruopščiai sukomponuotos, tiesiog pavyzdinės progroko kompozicijos. Tokio didelio efekto nuo pirmųjų trijų dainų kol kas nejaučiu. Bet jei kada nors pajausiu, šitas albumas neabejotinai pateks tarp minėtųjų albumų į "progroko elitą", kaip aš sau leisiu išsireikšti. Todėl gal ir ne 10 su pliusu, bet 10 be pliuso.