Aš nuo seno jaučiu prielankumą Enslaved stilistikai, nors juodmetalis man buvo sunkus žanras (nors šią vasarą šiek tiek pralaužiau ledus). Deja, Enslaved diskografijos nepažįstu, bet kažkodėl intrigavo šitas albumas, ypač kai išgirdau anksčiau išleistą Urjotun...
Ką galiu pasakyt: šedevras! Visas albumas nuo A iki Z stiprus, įdomus, net avantiūriškas. Aišku, avantiūriškas juodmetalis yra beveik oksimoronas, bet čia Enslaved tą puikiai iliustruoja. Kiek daug galios kuria dvi elektrinės gitaros, kartais antroji fone duoda tokių nerealių pragrojimų, o kartais puikių solo. Bosas galingas, klavišams nemažai erdvės instrumentiniuose momentuose. Įtraukianti atmosfera, įtaigus vokalinis atlikimas. Kuo man šis albumas pasirodė ypatingas lyginant su paviršiumi apgraibytais ankstesniais Enslaved darbais, tai yra šiokios tokios psichodelikos instrumentuotėse (Jettegryta, Utgardr, Urjotun tą įrodo), ypač vietose, kur klavišai pradeda vinguriuoti keistas partijas.
Net sunku išsirinkti dainą. Nesunku išskirti vieną momentą: Sequence dainoje nuo 1:50 iki 2:30 yra nerealaus gėrio instrumentinis momentas. Bet Sequence po to šiek tiek nugęsta. O vat stipriausia turbūt yra Storms of Utgard, bet Fires In The Dark, Jettegryta, Urjotun ir net atmosferiškesnė Distant Seasons nedaug atsilieka. Kol kas nepamilau tik Flight of Thought and Memory, bet ji man iš albumo konteksto neiškrenta, tiesiog dar neužkabino. Nepaisant to, neabejotinas 10-ukas. Maloni staigmena man šis albumas.
R.I.P. Brant Hinds (ex-Mastodon). Kai Joe Duplantier pasakė šią naujieną per Gojiros koncą, negalėjau patikėt. Žmogus tik išėjo iš grupės, galimai norėdamas pasidžiaugt gyvenimu, ir buvo su motociklu nudaužtas sankryžoj. Life is a bitch.
Atsirado šviežias kito žmogaus postas fb evente, kad 19:00 Neckbreakker ir 20:15 Gojira. Pačiu laiku sužinota. Ypač tiems, kas iš kitų miestų važiuoja.
Vėl Live Nation komunikacija yra šūdų krūva. Bus Neckbreakker apšildymas, ko orgai iki šiol nepaskelbė (info ateina per atskirus komentuotojus ir pačios Neckbreakker profilį). Laikas neaišku, ar 20 h apšildymas, ar jau Gojira
Man nuoširdžiai baisu, kas bus tam Lukiškių kalėjimo kiemelyje... man atrodo baisiai per maža erdvė, jie sold out'ino ir po to dar 100 bilietų paleido. Avenged Sevenfold berods nebuvo sold out'o ir jau buvo per ankšta.
2020 m. gruodžio 19 d. 11:52:05
Dar vienas garantuotas top 10.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. spalio 2 d. 01:47:46
Aš nuo seno jaučiu prielankumą Enslaved stilistikai, nors juodmetalis man buvo sunkus žanras (nors šią vasarą šiek tiek pralaužiau ledus). Deja, Enslaved diskografijos nepažįstu, bet kažkodėl intrigavo šitas albumas, ypač kai išgirdau anksčiau išleistą Urjotun...
Ką galiu pasakyt: šedevras! Visas albumas nuo A iki Z stiprus, įdomus, net avantiūriškas. Aišku, avantiūriškas juodmetalis yra beveik oksimoronas, bet čia Enslaved tą puikiai iliustruoja. Kiek daug galios kuria dvi elektrinės gitaros, kartais antroji fone duoda tokių nerealių pragrojimų, o kartais puikių solo. Bosas galingas, klavišams nemažai erdvės instrumentiniuose momentuose. Įtraukianti atmosfera, įtaigus vokalinis atlikimas. Kuo man šis albumas pasirodė ypatingas lyginant su paviršiumi apgraibytais ankstesniais Enslaved darbais, tai yra šiokios tokios psichodelikos instrumentuotėse (Jettegryta, Utgardr, Urjotun tą įrodo), ypač vietose, kur klavišai pradeda vinguriuoti keistas partijas.
Net sunku išsirinkti dainą. Nesunku išskirti vieną momentą: Sequence dainoje nuo 1:50 iki 2:30 yra nerealaus gėrio instrumentinis momentas. Bet Sequence po to šiek tiek nugęsta. O vat stipriausia turbūt yra Storms of Utgard, bet Fires In The Dark, Jettegryta, Urjotun ir net atmosferiškesnė Distant Seasons nedaug atsilieka. Kol kas nepamilau tik Flight of Thought and Memory, bet ji man iš albumo konteksto neiškrenta, tiesiog dar neužkabino. Nepaisant to, neabejotinas 10-ukas. Maloni staigmena man šis albumas.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas