Virus
Haken

Ir man Virus nepaliko įspūdžio. Klausiau kelis kartus ir - nieko. Taikliai, Einarai, pastebėjai: albumas be išliekančios idėjos ir jausmo jie nekuria. Vertingiausia man daina yra Carousel.

Kai Leprous išleido albumą Malina 2017-aisiais, aš buvau skeptiškas ir minėjau, jog Leprous per daug užsižaidė su savo stiliuku, su tais pačiais garsais ir nebeišvystė iš to nieko kvapą gniaužiančio. Dabar tą patį paminėsiu Haken kontekste. Jau dėl vektoriaus (aka raudonojo) esu minėjęs, kad grupė stilistiškai nepernelyg progresuoja, tiesiog bando būti kiek įmanoma kompleksiškesniais, turbūt mėgindami žaisti su savo instrumentinio techniškumo ribomis. Viruse (aka geltonajame) vyksta panašus dalykai, bet kompozicinė albumo pusė dar labiau kenčia. Haken nebebando (o gal nepavyksta?) būti tokiais pat nuostabiais kompozitoriais, kokiais pabuvo The Mountain arba Affinity albumuose — kompozicijos ganėtinai padrikos ir dėl to sunkiai įsimintinos. Įstringa tik tie žaidimai su instrumentais, bet ir tai, labiau momentiškai, kažkokios išliekančios idėjos ar jausmo jie nekuria.

Messiah Complex yra idealus pavyzdys, kaip sulipdyti kažką ir nebesuprasti, kas tas kažkas. Penkių dalių siuita, bet nerandu jokio sąryšio tarp 5 dalių, nebent tai, kad muzikaliai referuojama į daugybę motyvų, sukurtų jau ankstesniuose albumuose, ypač Cockroach King (daina, kuri ir kalta dėl raudonojo ir geltonojo gimimo), bet tai originalumo kompozicijai tikrai neprideda, verčiau tik menkina. Nors buvau užsidegęs išgirdęs labai stiprią 2-ąją Messiah Complex dalį (mano mėgstamiausias momentas albume turbūt), bet visumoje visą siuitą vertinu skeptiškai.

Carousel yra kiek geriau organizuota ilga daina, bet irgi kenčia nuo to, kad yra nefunkcionalių instrumentinių momentų, o ir visai daug kartų pasikartoja tas pats priedainis. Beje, paskutinėj strofoj labai jaučiasi vokalo silpnumas, kuris dar labiau paryškėja dainoje The Strain. Haken manęs niekada nežavėjo savo vokalais, bet šiame albume pasijautė, jog Haken muzikai verkiant reikia stipresnio vokalo. Aišku, aš negaliu sakyti, meskit Jennings'ą lauk, ypač kai Jennings'as yra vienas grupės lyderių tikriausiai, bet dėl jo performanso šiame albume aš, vėlgi, esu skeptiškas.

Invasion turbūt yra ta daina, kur geriausiai pavyko atrasti balansą tarp mėginimo nustelbti instrumentiškai ir sukomponuoti įdomiai ir vientisai. Simpatiška daina, bet Haken visoje diskografijoje nesunkiai pranyktų. Prosthetic tuo tarpu yra neblogas bandymas padaryti hitą (bent jau kas yra hitas Haken pasaulyje ), pridedant į kūrinį daug sunkių rifų, bet vėlgi, posmo rifavimas nors atrodo toks kompleksiškas, kad net metro turbūt neapsimoka užrašinėti, bet tai tik iliuzija — jis beveik viens prie vieno priderintas prie vokalo linijos, kuri nulemta, aišku, labai jau laisvos eilėdaros. Tai nėra labai subtilu, o iš Haken subtilumo ir norisi.

Canary Yellow ir Only Stars yra lėtesni šio albumo kūriniai, bet nei vienas didelio poveikio man nepadaro. Žodžiu, ne Bound By Gravity lygis, kur Haken parodė, jog atmosferinė muzikos magija egzistuoja.

Aišku, albumas vis dar yra intriguojantis iš natūraliai progfano viduje gyvenančio entuziazmo, tačiau įskaitant kontekstą, Haken stagnuoja kūrybiškai. Šiam albumui rašau ne daugiau nei 8 balus.