What, Now?
Peter Hammill

Turbūt daugiausiai skirtingų emocijų sukėlęs PH albumas visoje jo didžiulėje diskografijoje. Šis albumas turi vieną mėgstamiausių visos PH kūrybos momentų – Here Come The Talkies įžanginę temą, ir tuo pačiu vieną nemėgstamiausių PH dainų – Edge Of The Road.

Bendrai paėmus, visas albumas atrodo kaip antrarūšių idėjų, likusių po None Of The Above albumo išleidimo, sukomplektavimas į prastesnį albumą. Ir tie leftover'iai kartkartėmis yra labai gerai, bet daugeliu atveju – neįspūdingi arba stokojantys išpildymo. Far Flung (Across The Sky) galbūt turėtų potencialo būti įdomia daina, savo atmosfera primenančia (On Tuesdays She Used To Do) Yoga iš Over albumo ar kai kuriuos gerus momentus iš 10-ojo dešimtmečio. Tačiau minimalizmas ir atmosferoje, ir aranžavime (kai turime tik gitarą ir PH balsą) kažkaip vienas kito neišprastina ir nublankina dainą. The American Girl – panašaus žanro baladė į tai, ką girdėjome None of the Above, tačiau irgi stokojanti vystymo. Wendy & The Lost Boy – lyg numeriukas iš miuziklo, tačiau pats už save nepakovojantis ir pranykstantis. 

Dabar turėčiau turbūt paaiškinti, kodėl nemėgstu Edge of the Road, ilgiausios dainos albume. Būtent todėl ir nemėgstu – ji ilga ir melodiškai neįdomi. Instrumentinis motyvas praėjus 5 minutėms yra vos ne vienintelė harmoniškai išsiskirianti variacija per visą dainos trukmę. Tokios nuobodžios, ištęstos PH baladės dar reiktų paieškot. Ir albumo pabaiga sukėlė labai kompleksines emocijas: iš vienos pusės įdomu, kai PH pradeda eksperimentuoti iš paleidžia tokius kūrinukus kaip noise roko inspiruota Fed To The Wolves ir minimalistiškai avangardinė Enough. Tačiau pasikartosiu tai, ką esu tikriausiai rašęs ir apie Loops & Reels albumą – PH eksperimentavimai veikia iki tam tikro laipsnio, o po to patampa tiesiog išsidirbinėjimu neišnaudojant savo vieno didžiausių ginklų – gebėjimo parašyti įtaigią melodiją. Todėl man šios dainos irgi neprilimpa.

Ir man albume, apibendrinus, patinka tik dvi dainos, bet jos atneša labai daug gerų emocijų, nes abi yra pakankamai ilgos. Tai Lunatic In Knots ir Here Come The Talkies. Lunatic In Knots yra geriausias kompromisas tarp visko, ką galima išgirsta šiame albume – akustinė gitara pirmajame plane, smuikas atsitraukęs toliau, labai skoningas būgnavimas ir užkabinantis melodingumas. Šios charakteristikos, ypač Lunatic In Knots dainoje, man labiausiai primena X My Heart albumą – tame albume būti daug tokio lengvai rokiško melodingumo, bet beveik su folk muzikos atmosfera. Ir Lunatic In Knots tame albume būtų bene esminė daina, bet šiame, prastesniame albume nuskamba net dar geriau. 

Ir Here Come The Talkies... net nežinau, nuo ko pradėt, nes vien ši daina mano smegenis sutaršė. Kaip ir minėjau, įžanginė sekcija (kuri melodiškai atsikartoja ir dainos pabaigoje) – neabejotinai vienas labiausiai paperkančių PH momentų. Tokia paprasta, klasiška, bet labai 10-ojo dešimtmečio baladžių tradicijomis atsiduodanti melodija suveikia taip stipriai, kala tiesiai į širdį. O PH vokalinis atlikimas labai geras. Ir staiga daina pradeda važiuoti nuo bėgių pasiekus 3 minučių ribą... chamber music stiliaus smuiko ir pianino varomas bridžas iš savęs labai įdomus, bet jis jau duoda nuotaiką, kad daina važiuoja ne ten, kur norėtųsi po tokios įspūdingos melodijos pradžioje. Ir jau praėjus 4 minučių ribą stoja šaižūs gitaros rifai ir daina įjungia daug aukštesnę pavarą. Ta dalis tokia psichiškai intensyvi, kad primena Van der Graaf'ų Lemmings dainoje esančią Cog dalį. Skirtumas tas, kad Cog dalis į Lemmings įsipaišė fantastiškai puikiai, nes pati Lemmings daina yra gana tamsi ir eklektiška. O Here Come The Talkies pirmoji sekcija yra visiškas opozitas tam. Net jei visos sekcijos Here Come The Talkies dainoje skamba fantastiškai gerai, paėmus jas atskirai, jos tarpusavyje nesusidraugauja. Šią dainą vis tiek įvertinau 10 balų, bet su abejone. Vis tiek šią dainą atsiminsiu kaip stipriausią albume ir prie jos vien dėl įžangos grįšiu dar daug kartų. 

Šiame albume yra nemažai iššvaistyto potencialo, dėl ko net norėtųsi rašyti 7 balus (neįprastai žemą pažymį, turint omeny, koks didelis autoritetas man yra Hammill'is). Tačiau dėl Lunatic in Knots ir Here Come The Talkies pasigailėsiu ir parašysiu 8-etą su dviem minusais. Deja, patenka tarp silpniausių Hammill'io darbų (bent jau iki 2001-ųjų).