Mane Hour of the Wolf užkabino, nors tai buvo pati pirmoji pažintis su Tribulation muzika. Taigi, nusprendžiau skirti laiko visam albumui, tikėdamasis smagiai aranžuoto tamsoko metalo. Tamsumu albumas nenuvylė, bet dėl smagių aranžuočių nesu tikras. Iš esmės vienintelė Hour of the Wolf turėjo puikią klavišinių liniją, kuri ypač išryškėja gale. Tokie kompoziciniai sprendimai sunkesnėje muzikoje nėra dažni, todėl norėjau tokių klavišinių momentų surasti dar, bet jų nelabai radau. Albumas prasidėjo labai stipriai su In Remembrance, kuri yra geriausias kūrinys albumas tiek rifo, tiek išpildymo prasme. Bet ties Leviathans kompozicijos pradėjo darytis klampesnės, sunkiau įsimenamos, vargiai pasiūlančios kažko ypatingo šioje švelniai gotiško metalo arenoje. Kai kurie stiprūs momentai man patiko (Elementals, Funeral Pyre), turbūt iš antros pusės man kokybe pirmoms dviems albumo dainoms prilygo nebent Daughter of the Djinn. Rašau albumui 8-etą su pliusu, šiek tiek nepateisino aukštų lūkesčių, bet tikrai nenumušė ūpo patyrinėti, ką Tribulation yra išleidę praeityje.
Nu aš nemačiau. Arba mačiau, bet neatpažinau, nes mano veidų atmintis yra tragiška Bet tada būčiau tikėjęsis, kad gal kas prie manęs prieis pasilabint. Tikimybių teorija nesuveikė šįkart, matyt.
Metalas valdo? Ką tiksliai? Ir jei čia apie atsiėmimo kalbą ir gestus, tai tikrai neblogas būdas toliau marginalizuoti visą metalo sceną labai klišiniu elgesiu. Lieti frustraciją dėl to, kad niekas metalo nemyli, siūlyčiau kitais kanalais.
2021 m. liepos 13 d. 23:06:20
Mane Hour of the Wolf užkabino, nors tai buvo pati pirmoji pažintis su Tribulation muzika. Taigi, nusprendžiau skirti laiko visam albumui, tikėdamasis smagiai aranžuoto tamsoko metalo. Tamsumu albumas nenuvylė, bet dėl smagių aranžuočių nesu tikras. Iš esmės vienintelė Hour of the Wolf turėjo puikią klavišinių liniją, kuri ypač išryškėja gale. Tokie kompoziciniai sprendimai sunkesnėje muzikoje nėra dažni, todėl norėjau tokių klavišinių momentų surasti dar, bet jų nelabai radau. Albumas prasidėjo labai stipriai su In Remembrance, kuri yra geriausias kūrinys albumas tiek rifo, tiek išpildymo prasme. Bet ties Leviathans kompozicijos pradėjo darytis klampesnės, sunkiau įsimenamos, vargiai pasiūlančios kažko ypatingo šioje švelniai gotiško metalo arenoje. Kai kurie stiprūs momentai man patiko (Elementals, Funeral Pyre), turbūt iš antros pusės man kokybe pirmoms dviems albumo dainoms prilygo nebent Daughter of the Djinn. Rašau albumui 8-etą su pliusu, šiek tiek nepateisino aukštų lūkesčių, bet tikrai nenumušė ūpo patyrinėti, ką Tribulation yra išleidę praeityje.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas