Z² (Ziltoid, Dark Matters)
Devin Townsend

Z kvadratą atidėliojau perklausyti dėl to, kad jis dvigubas. Aš esu žinomas ilgų albumų nemėgėjas. Šitas albumas, nors nėra blogas dvigubas albumas, bendros dvigubų albumų reputacijos mano akyse nepakėlė. Bet įdomu tai, kad jei normaliu atveju dvigubas albumas pradeda išsidūkti ties antruoju disku, tai šįkart pirmasis diskas yra labiau papuvęs, o antrasis grąžino šiokią tokią viltį. Pirmoji albumo dalis yra labai Addicted stiliaus inspiruotos dainos: nesudėtingos struktūriškai, melodiškai skambios, bet nestokojančios ir progmetališkos instrumentuotės. Bet manau, jog Addicted stiliui neprilygo Sky Blue pusė. Fallout įsimintinas gabalas, Universal Flame turi ikonišką priedainį, Warrior aštresnis skambesys man patiko, bet net jei ir tarp pirmųjų kelių dainų neradau vertų 10-uko, tai tuo labiau ir nuo titulinės dainos Sky Blue einant toliau. Silent Militia man įtartinas disko fusion'as pasiskolinant žymiosios "Spin Me Round (Like A Record)" motyvą, Rain City lengva, bet kiek nuobodoka, o Forever mane išvis primušė dirbtinu atmosferiškumu. Netgi atrodo, kad Townsend'as bando pabūti Rodžeriu Votersu, bet aišku, tas braižas jam visai netinka. Ir Before We Die taip pat nėra labai įdomus gabalas. Ties šiuo momentu, Sky Blue norėčiau parašyti 8-etą (ir tikrai nestiprų).

Bet Dark Matters dalis, kuri grąžina mus į Ziltoid The Omniscient siužeto liniją ir skambesį, tikrai gerokai solidesnė ir jau Z2 prologas yra nebloga rifų fiesta. War Princess mėgstamiausia daina albume su daug įdomių ir sunkių rifų, stipriai vokalais ir tankia produkcija. Deathray irgi pataško stipriai, March of the Poozers yra ikoniška šio albumo daina, kuri ateityje išliks ne tik šio albumo įsimintiniausiu gabalu, bet ir visos DT kūrybos nebloga reprezentacija. Wandering Eye vingrus eksperimentas, Earth turi panašių rifų kaip ir War Princess, gal net kompleksiškesnių, bet ties Ziltoid Goes Home, kur kaip tik pasiekiama ir siužetinė Townsend'o fantasmagorijos kulminacija, albumas pasidaro kiek slopus, nepernelyg įdomus skambesio prasme ir paskutinės trys kompozicijos man numuša įspūdį. Todėl į 10-uką nepretenduoja Dark Matters, bet 9-eto nepagailiu. 

Jei reiktų parašyti bendrą balą visam albumui, svarstyčiau tarp 8-eto ir 9-eto, nors galbūt labiau linkčiau link 8-eto dėl to, jog visgi abi dalys į pabaigą nusilpsta, todėl bendras efektas po perklausos lieka nuslopęs, o ir dėl ilgos trukmės įspūdžiai prasiskiedžia.