metanoia
Persefone

Kaip čia nutiko, kad dar vasarį išėjęs albumas tik dabar pateko mano akiratin. Jei ne Einaro komentaras, ko gero taip ir nebūčiau jo paklausęs. Technical death man patinka ir net labai, nes jame glūdi daugiau muzikinių žanro spalvų nei  standartiniame death metale. Čia gali nuskambėti džiazinių interludijų, world tipo motyvų, melodingų power metal išpuolių, džiantinimo, groulinimo, o tai pat atmosferinių atokvėpių stačiai po pragariškos instrumentino virtuoziškumo demonstacijos. 

Malonu, kad du nauji tokio tipo muzikos albumai atsirado mano grojaraštyje. Pirmasis yra Sadistų Pridegęs ae net Apgruzdėjęs albumas.

Andoros muzikantai talkinami Leprous vokalisto Einaro Solbergo ir filmų trailerių įgarsinimo projekto Two Steps from Hell vokalistės Merethe Soltveldt įrašė ko gero atmosferiškiausią albumą savo diskografijoje. Tačiau Persefone prekinis ženklas neišnyko. Gitarų rifai, groulas ir taktiški klavišinių intarpai bei būgnų kaskados aiškiai primena, kad tai tikrai Persefone ir nė kiek nesusilpnėjusi.

Daug kartų bandžiau suvirškinti šį albumą per pastaruosius kelis mėnesius, nes jis skamba gerai, bet sunkesnės progmetalio pakraipos man nesugula smegenų lentynėlese taip paprastai. Bet taip ir neprisijaukinau artimai šio albumo. Man patinka jo skaidri įžanga su Leprous pažibos Einar Solberg balsu, man patinka atskiri momentai pirmos albumo pusės dainose. Mano mėgstamiausia daina turbūt yra Merkabah. Bet albumo antra pusė bendra jau manęs nebeįtraukia, yra netgi pernelyg atmosferinė, aš ją laikau silpnesne. Albumui rašau silpną 8-etą.