12
Ryuichi Sakamoto

Tai yra iš esmės Ryuichi Sakamoto, kovojančio su ketvirtos stadijos vėžiu, audiodienoraštis (dienogarsis?). Lėtumas ir neatsikartojantys, vis keičiantys formą ar tonaciją motyvai rodo, jog tai tėra improvizacijos, išliejimas emocijų prie pianino ar sintezatoriaus. Man patinka, koks tikras yra šis albumas, kaip plakasi desperacija (kuri perteikiama tamsiais sintezatoriaus tono) ir viltis (skaidrūs pianino garsai). Man net patinka, kad šitie įrašai nepraėjo standartinių produkcijos procedūrų, o liko vos ne demo stadijoje – kai kuriuose įrašuose girdėti Sakamoto kvėpavimas, pašaliniai studijos garsai ir pan. Vėlgi, tai suteikia tikrumo. Todėl šitas albumas net truputį skausmingas kai suvoki, kad tai galbūt yra Sakamoto gulbės giesmė. Norom nenorom prisimeni Bowie "Blackstar", galbūt net Cohen'o "You Want It Darker". 

Visgi man šį albumą pamėgti kiša koją tai, kad jis neturi jokio struktūros. Ambient'o muzikoje gali ir būti aiški struktūra, kaip motyvai apgalvotai išplaukia vienas iš kito, bet jos gali ir nebūti. Čia jos visiškai nėra. Aš suprantu, kad tai yra Sakamoto albumas pirmiausia sau, o ne klausytojams, bet aš, kaip klausytojas, pristingų ryškesnio tų emocijų (desperacijos, liūdesio, viltingumo, optimizmo) atvaizdavimo. Dabar, kai viskas taip improvizuota, tos emocijos truputį išplaukusios, esama sumišimo, kas galbūt irgi yra emocija, kurią norėta perteikti, bet man to nesijaučia. Man tiesiog nesusiformuoja aiškus vaizdas, ką kiekviena kompozicija norima tokio esminio pasakyti. 

Ryškiausią įspūdį paliko: 20210310 (gryniausias nevilties garsas visame albume), 20220202 (sumišęs kūrinys, tačiau įdomūs harmoniniai sprendimai), 20220302 sarabande (aiškiausios struktūros kūrinys).

Rašau stiprų 8-etą. Tikrai nedažnai ambient'as man traukia iki tokio aukšto balo. Ir linkiu Ryuichi Sakamoto sveikatos ir dar daugybės metų šiame pasaulyje.