A Black Box
Peter Hammill

Dabar suku 2025 remasterį CD formate. Laikausi pozicijos, kurią išsakiau prieš 8 metus – A Black Box man yra nuostabios pirmos pusės ir abejotino 20 minučių opuso Flight rinktinė. Net favoritai išliko panašūs, tik gal Jargon King iškeisčiau į nuostabią Losing Faith In Words aranžuotę, apie kurią jos profilyje pakomentavau atskirai. Tiesiog labai aiškiai apibrėžtą atmosferą turintys, eksperimentiniai kūriniai, daug labiau pavykę negu The Future Now albume. O Flight klausymas man vis dar nebaisiai maloni patirtis – kažkur po šita nesmagia aranžuote slypi geras progroko opusas (nes kaip minėjau, VdGG versijos iš Merlin Atmos albumo galiu klausyt dieną naktį, man ji tinka ir patinka). Bet tikrai būčiau norėjęs dar 7 trumpų panašių dainų kaip pirmoj pusėj vietoj pusiau barokinio-pusiau eksperimentinio Flight giganto. Lieka stovėti 9-etas su švelniu minusėliu. 

Gal jau ne toks eksperimentinis kaip "Future Now", bet vis tiek pakankamai čia paeksperimentuota, bent Flight labai užakcentuoja tai.  Tačiau tai vienas iš mano mėgstamiausių PH albumų.

Galiu tik pritarti mėgstamiausiems. Tik Golden Promises, Losing Faith in Words ar The Spirit dar reiktų prisijaukinti.

Nuskambės keistai, bet Flight gadina albumą. Pirmoji eksperimentinė pusė susiklauso skaniai, tačiau Flight išmuša iš vėžių. Nes tai progresyvi daina, kuriai netinka tas tipinis šio albumo skambesys ir tave vis trikdo mintis, kad Flight su geresne aranžuote galėtų būti visai geras kūrinys (ką ir įrodė VdGG albume Merlin Atmos) ir dėl to albume yra neužpildyta spraga. O kadangi Flight užima pusę albumo, tai 10 balų niekaip negaliu rašyti albumui. 

Iš pirmosios pusės labiausiai patiko Jargon King avangardinis elektroniškumas, Fogwalking tamsumas, In Slow Time ambientiškumas. Ir Golden Promises visai smagi daina. 9 balai.