A Dark Poem, Pt. I: The Shores of Melancholia
Green Carnation

Green Carnation - A Dark Poem, Pt. I: The Shores of Melancholia

Pirma trilogijos dalis – Melancholijos krantai apibrėžia, kad muzika turėtų būti rami, svajinga ir nostalgiška. Žinoma, lėto ar vidutinio tempo. Patikrinau praktikoje.

As Silence Took You atitinka tuos kriterijus. Daina be ilgesnio įstojimo pademonstruoja savo karūną – 8 taktų gitarinį deimantą. Tada ramiai, pasakotojo tonu brandinama situacija, kada melodijos linija prieis ribą „the silence took you“ – ir bam – karūnos deimantas. Tiesa, 4 min. gitaros kažko subruzdo,  bet netruko išsiliginti lėtėdamos ir gavusios vokalo palaikymą. Tai truko porą min. Pabaiga – pradžios atkartojimas, be didesnių nukrypimų.

In Your Paradise – situacija labai panaši, tik tempas kiek greitesnis ir deimantas mažiau karatų. Ir čia yra per vidurį instrumentinis atsilenkimas, šalutinė tema, kurią pradėjo fleita – vokalas – gitaros - 3:30 į kovą stojo mušamųjų  baterija sukeldama dramatizmo apogėjų.  Pabaiga - moduliuota pradžia ir neregėto grožio užsklanda.Me, My Enemy prasidėjo bosinės gitaros linija sintezatoriaus fone. Kiek vėliau prisidėjo gitara – ilgesinga lėta melodija, kurią pratęsė Kjetil Nordhus hipnotizuojantis vokalas. Štai šiai dainai melancholijos etiketė nebūtų akibrokštas. Priedainis, iš kurio tikėjausi karūnos, parodė skeptrą, mėtomą iš rankos į ranką. Dainos stiprioji dalis yra posmas, o antras posmas turi dar ir moduliaciją, po kurios rauda gitara.  Tokia nuotaika nesikeičia iki galo.

 The Slave That You Are – karštas dušas. Ojojoj kad nuplikino grynas blekas. Dabar priedainis kaip losjonas nuo nudegimo. Vėl per vidurį šalutinė tema – apyšvelniai skanduojama grėsmingų gitarų rezgamame tinkle. Paskui dar kitas fantasmagorinis nukrypimas, tikras progmuzikos delikatesas. Pabaigai grįžta blekas su dar didesne euforija. Nurovė stogą, geriausia albumo daina. Gal ji čia tikrai ne vietoje, bet kaip individas – nepakartojamas.

The Shores of Melancholia – štai ji albumo terminė daina. Viskas pagal aukščiau pateiktą apibrėžimą. Laukiam deimanto, o juo tampa eilutė „the life out of summer and hope torn asunder“, bet tai jau Swarovski. Melodingumas žiauriai viliojantis, seku paskui menkiausią jos vingį, posmas ir priedainis neturi labai jau apibrėžtų kontūrų. Per vidurį tradiciškai instrumentalo benefisas (net labai neprastas), po jo sauja Swarovski ir pabaiga pakylėtai jausminga. Ir šita daina įsirango į 10-tuką.

 Too Close to the Flame – ilgiausia albumo daina prasideda kapotu ritmu be melodingumo, kuris vešėjo kitose 4 kompozicijose. Muzikinė tema neįtraukia, gal patrauks poezija? Nenusisekusių santykių analizė, būsena, po skyrybų, kai niekas jau negali paguosti... Nebanaliai, nesaldžiai, neįkyriai, nenuobodžiai, ko negaliu pasakyti apie muzikinę dainos pusę. 7.5.

Albumas gal ir ne bomba, bet driokstelėjo. Ilgai jo atgarsiai išsilaikė atmintyje, be pakartotino pragrojimo, iki metinio topo rinkimo. 6 dainos, galvojau ep-as, o čia pilnakraujis albumas. Nenuvylė Green Carnation, kaip ir tikėjausi.

Yra gražių melodijų dainose, tačiau po As Silence Took You, kuri man kiek įdomesnė, likusios dainos mano ausims silpnokos ir niekuo per daug nepatraukia. In Your Paradise įsimintinas priedainis, ir The Slave That You Are nustebino netikėtu sunkumu, kurio nėra kitose dainose, bet tai tuo pačiu išderina man albumo vientisumą. Nežinau, galbūt tiesiog šiuo metu šis skambesys neimponuoja, tikriausiai reikės sugrįžti po kurio laiko. Dabar vertinu 7,5/10.