A Pleasant Shade of Gray
Fates Warning

Nerealiai sudėtingas albumas, ypač kai jo paklausyti ateini tiesiai po Inside Out perklausos (ką vat ir šiandien dariau). Esu šį albumą perklausęs turbūt jau dviženklį skaičių kartų, bet jis man nepasiduoda ir neatsiskleidžia tokiu gražumu, kokiu norėčiau, kad atsiskleistų. Na, visų pirma, jei Inside Out turbūt buvo lengviausias, maloniausias albumas, tai šitas albumas yra tamsus, sudėtingas, net kiek eklektiškas albumas, reikalaujantis didelio susikaupimo klausantis. Aš paprastai mėgstu tokius epinius albumus, kurie palaipsniui vis prasiskleidžia tavo sąmonei, bet šitas atvejis yra man per sudėtingas. Tiesą sakant, ir šio albumo lyrinės koncepcijos nesu didelis gerbėjas — iš esmės visas tekstas stengiasi pavaizduoti gan abstraktų, bet tuo pačiu ir detalų paveikslą apie "aš" ir "tu" santykio kompleksiškumą, kažkokių šešėlių (pilkumos) aptemdytą dabartį, nebrandų atsigręžimą į praeitį, taip niekada neduodant užuominos klausytojui / skaitytojui, kas tie "aš" ir "tu" yra. Man patinka, kaip šitas lyrinis sudėtingumas dera su muzikiniu sudėtingumu, tačiau jei ir muzikoje nepasiekiu didžiojo wow, taip ir lyrinėje plotmėje man neįpučiamas katarsis. 

Vis dėlto, šitas albumas turi labai puikių momentų. Man žiauriai patinka pirmosios dvi dalys, kurios užduoda puikų, sunkų ir tamsų toną albumui, tačiau aš truputį pasimetu tolimesnėse dalyse — trečioji dalis skamba sausokai, ketvirtoji dalis skamba lengviau, bet jos niūrus lyriškumas man neatsiskleidžia pilnu grožiu. Penktoji ir šeštoji dalis man yra vystymo dalies puikiausi momentai. Penktosios dalies tekstas spinduliuoja beviltiškumu, tuštumu, išeities nebuvimu, kurioje pasiekiamas puikus "tarpinis" finalas: „aš nebeliaupsinsiu ir nebeatsiprašinėsiu, ir daugiau nebeginsiu; nebedramatizuosiu ir nebekalbėsiu sau [nebeguosiu savęs?], ir daugiau nebeapsimetinėsiu“, kuris puikiai užpildomas tipiniu Fates Warning veržliu skambesiu su puikiu Zonder'io ritmu. Šeštoji dalis turi puikų atmosferinį motyvą (vos ne kaip spacerokeriai Eloy savo albume "Ocean", tik šiek tiek niūriau), kuris prasprogsta į dar vieną puikų "tarpinį" finalą. Visgi septintojoje dalyje kartojami penktosios dalies motyvai mane vėl pameta, o labiausiai nemėgstu instrumentinės aštuntosios dalies — Moore'as bando įkvėpti gyvybės gana tuščiai skylei albume, bet tai man vis tiek yra masyvus filler'is. Vėl atsigaunu tik albumo pabaigoje — vienuolikta dalis grįžta prie albumo pradžioje užduoto puikaus, sunkaus tono, o dvylikta dalis - visai įdomus epilogas šitam monstrui. 

Kaip jau minėta, vietoj dviejų gitarų šiame albume turim gitarą ir legendinio Moore'o (iš Dream Theater) valdomus klavišinius, tačiau man klavišinių trūksta šiame albume — jie neužpildo Aresti gitaros trūkumo. Antrame plane yra gerų momentų, bet į pirmą planą klavišai išeina tik toj aštuntojoj dalyje, kurios nesuprantu. 

Vis tik man šitas skylėtas albumas turbūt yra šiek tiek mažiau skylėtas nei Inside Out. Inside Out masyviai stokojo Fates Warning kompleksiškumo ir galimybės išeiti į puikius ar sunkesnius instrumentinius momentus — čia tokių netrūksta, bet kai kuriuose momentuose būtent ta antra gitara suteiktų labai trūkstamos spalvos instrumentinėms dalims (būtent dėl to ne tik pats albumas, bet ir jo skambesys kiek pilkokas). Be to, šitą albumą supa vis dar neišnarpliota intriga, kuri visada daugiau žadina tokio klausytojo kaip aš vaizduotę. Panašu, kad bandysiu ateityje dar ir dar gvildenti šito albumo "pilkąją paslaptį" ir šiai dienai vis tik drįstu parašyti 9 balus.