Agent Provocateur
Foreigner

Juozo primintas grįžau šio albumo įvertinti atidžiau. Kaip ir minėjau, tai mano klausomiausias, mano ausiai dažnu atveju mieliausiai skambantis Foreigner albumas. Ne be trūkumų, bet gerbiu šį albumą. Įvairus skambesys, išlaikytas geras balansas tarp hardrokiškos manieros dainų (Tooth And Nail, Reaction to Action, Stranger In My Own House, She's Too Tough) ir melodingesnių gabaliukų (That Was Yesterday, I Want To Know What Love Is, Growing Up The Hard Way, Down On Love, Two Different Worlds). A Love In Vain įkrenta kaip įdomus kompromisas tarp abiejų stilių, kurioje yra šiek tiek hardrokiško drive'o, bet pagrindinis variklis labiau yra sintezatorius negu gitaros. O ir lyriškai ši daina galbūt artimesnė tam melodingesniam dainų penketui. Tas efektyvus, bet dalinai melodingas skambesys, nuostabus Lou Gramm vokalinis atlikimas, stipri boso linija, puikus sintezo darbas ir padaro A Love In Vain mano mėgstamiausia daina albume. 

Turiu atkreipti dėmesį, kad man bendrai imant melodingesnės albumo dainos šiek tiek labiau patinka nei sunkesnės. Nors iš sunkesnių – Tooth And Nail yra nuostabiai galingas opener'is, reto gerumo arena/hardroko himnas Foreigner diskografijoje. Mėgstu Reaction To Action gitaros partiją, kuri priedainyje praturtinama batalijomis su sintezu. Stranger In My Own House ir She's Too Tough man mažiau patinka. Pirmoji turi efektingą, įsimintiną priedainį, bet pats skambesys sausokas, stokojantis skoningo, šiam albumui būdingo sintezo, o ir kompozicija truputį per ilga. She's Too Tough trumpesnė, bet taip pat kiek prėska rokenrolo daina, šiek tiek nuviliantis albumo uždarymas, neprilygstantis albumo atidarymui.

Melodingas dainas mėgstu visas, išskyrus vieną. That Was Yesterday klavišų darbas yra nuostabus, antraplanio sintezo stipriai lydimas posmas gražiai tiek harmoniškai, tiek aranžavimo prasme per bridžą įsilieja į priedainį, kuriame daugiau išryškėja elektrinio pianino stiliaus akcentai. Taip pat skoningas Elliott'o būgnavimas. Growing Up The Hard Way turi nuostabų groove'ą, pati mėgstamiausia boso linija visame albume. Priedainis turi kiek daugiau mėsos negu That Was Yesterday ir tuo labiausiai šios dvi dainos turbūt išsiskiria. Down On Love viena švelniausių dainų albume, sintezatorius vietomis turi pernelyg erzinančiai saldžios 80-ųjų natūros, bet pati kompozicija iš savęs atperka šį minusą. Vėlgi, pagirsiu dūšios kupiną Lou Gramm'o vokalą, ypač dainos priedainyje. Two Different Worlds galbūt nėra pati įsimintiniausia daina albume, bet turi nuostabią, kabliuojančią elektrinio pianino stiliaus klavišų partiją. Iš priedainio pajunti, kad Two Different Worlds yra turbūt labiausiai bliuzinio charakterio daina albume. 

Ir yra vienas gabalas, kuris man neleidžia šio albumo vertinti labai aukštai ir yra lyg šaukštas deguto medaus statinėje. Tai iki skausmo žinomas ir nuvalkiotas hitas I Want To Know What Love Is. Ji tiesiog nei per vieną galą man neįsipaišo į šitą albumą ir labai akivaizdžiai skamba kaip bandymas sukurti megahitą, negu kad bandymas sukurti sklandžią grandį albumo sudėtyje. Sintezatoriai skamba bent dvigubai labiau nuvalkiotai negu Down On Love dainoje, elektrinės gitaros dainoje išvis nėra (dėl ko tikrai nesiskundžiau nei vienoje kitoje albumo dainoje). Iš kur tie soul'o / gospel'o motyvai priedainyje, pasirodantys bene pirmą ir paskutinį kartą Foreigner diskografijoje? Pats priedainis dainoje skamba žymiai per daug kartų ir nėra labai įdomus. Dainos aranžuotė labai tuščia, labai paprasta. Pasikartosiu – myliomis silpnesnė daina negu visos kitos, esančios albume. Aš šios dainos niekada nemėgau. Dar net blogiau – būtent dėl to, kad visuomet žinojau apie šios dainos egzistavimą, niekada neatkreipiau daugiau dėmesio į Foreigner muzikos gerumą. Realiai į Foreigner diskografiją rimčiau įlindau tik prieš kelis metus ir tik tada pamačiau, kad ji visai nepanaši, daug geresnė negu suponuoja I Want To Know What Love Is dainos charakteris. Dėl to, net jei pati iš savęs tai dar toli gražu nėra bloga daina, bet aš turiu jai subjektyvią lengvo pobūdžio neapykantą. 

Realiai turbūt I Want To Know What Love Is ir apsprendžia šio albumo balą. Be jos jis man turėtų šansų taikytis į 10-uką (kad ir su minusu). Dabar jokių šansų, rašau albumui 9-etą.   

Žiūrint su kuo lyginant to saldaus melodingumo mažiau. Nes 4 ar, tuo labiau, dar ankstesni Foreigner albumo buvo rokiškesni ir mažiau melodingi lyginant su Agent Provocateur. Nors aišku, tokios dainos kaip Tooth And Nail yra reto jėgiškumo net lyginant su ankstesniais Foreigner kūriniais. Visgi pritariu pastabai, kad kūrinių įvairovė čia didelė, patenkina ir mano nuotaiką kažkam melodingesniam, ir kažkam rokiškesniam. Galbūt dėl to Agent Provocateur yra mano klausomiausias Foreigner albumas pastaruosius kelis metus. Prie 4 einu rečiau, prie ankstesnių trijų – dar rečiau. Vėlesnių nei Agent Provocateur albumų išvis nepažįstu (nors gal reiktų susipažint).  

Geras, ivairiapusiskas albumas, su mazesniu "saldaus melodingumo" kiekiu, bet didesne kuriniu ivairove, o man tai patinka ir kai kurie kuriniai - veza (zimona ne Want to Know What Love Is).