Hope
Amarok

Dar vienas stiprus albumas Amarok diskografijoje. Truputį didesnės apimties negu jo pirmtakas Hero, tačiau stilistiškai labai artimas albumas – vėl turime gan atmosferišką pinkfloydišką roko skambesį, su šiokiais tokiais nelyginiais metrais, kartkartėmis užaštrintais gitarų rifais, beigi dažnu vyriško ir moteriško vokalo duetu. Man patinka šiame albume apimamas skambesių spektras: nuo gan agresyvaus sunkiojo roko rifavimo Hope Is dainoje iki labai minimalios, folkiškos, tik smuiko ir akordeono lydimos lenkiškos dainos Dolina. Tad nors Amarok stilių galima labai griežtai ir siaurai apibūdinti, visgi tame intervale įvairovei vietos atsiranda nemažai.

Ir kaip visuomet, tas atmosferiškas, erdvus skambesys yra tai, kas mane žavi Amarok muzikoje. Daugiau šiuolaikinės grupės stengiasi išlikti pompastiško ir kompleksiško klasikinio progroko areale (panašiai skambėti į Yes ar Genesis), arba, dar dažniau, progresyvią muziką derinti su metalu. Bet Amarok pasirinko mažiau utilizuojamą pinkfloydišką kelią, todėl Amarokams lengva išsiskirti ir jie puikiai išpildo šitą nišą. Šis albumas tik dar vienas to įrodymas, jų gebėjimas lengvomis gitaromis, švelniu, neambicingu vokalu ir lyg iš gūdumos dažnai gaudžiančiais sintezatoriais sukurti tokią atvirą, malonią atmosferą nelieka nepastebėtas. Manau, kad daug prie to prisideda ir gan apgalvota mušamųjų sekcija.

Trūkumai: gal tas neambicingas Michalo Wojtaso vokalas kartais sukelia mintį, jog tam tikrose dainose norėtų kažko stipresnio (pvz, Stay Human dainoje norisi kažko rimčiau užtraukiančio). Antra, albumas mano matymu yra gan tvirtapradis. Pirmosios pusės dainos palieka gilesnį įspūdį, o antroje pusėje yra mažiau išsiskiriančios dainos.

Mano mylimiausi kūriniai yra ta agresyvesnė Hope Is (įdomiai sukurpta ta dichotomija tarp griežtai, skardžiai skambančių rifų, ypač posmo dalyse, ir tos amarokiškos atmosferos – šie du komponentai gražiai apsijungia priedainyje), Insomnia (melodiškai graži ir bene geriausiai aranžuota daina – patinka mažos mušamųjų ir smuiko detalės, o po gitaros solo stojanti kulminacinė sekcija turi nuostabų, tiesiog pavyzdinį bosinės gitaros skambesį) bei Trail (dinamiškas, labiausiai su elektroninės muzikos estetika flirtuojantis numeris, kuris antroje pusėje prasprogsta į bene progresyviausiai skambantį rifų traukinį Riverside ar Porcupine Tree stiliumi). 

Taip pat įspūdį palieka gan kruopščiai sukomponuotos Stay Human bei Queen. Queen apskritai gan įdomi skambesiu daina, labai prisimerkus joje galima išgirsti Black Sabbath, ten smagiai iš minimalistinio, ritmiško a la Planet Caravan posminio motyvo, papildyto mažais sintezo akcentais, priedainis sprogsta War Pigs stiliumi. Net vokalas nėra labai toli nuo Ozzy Osbourne spektro. Tik tiek, kad gitara neskamba labai metališkai. Welcome man labai priminė kitą panašaus stiliaus šiuolaikinę grupę RPWL iš Vokietijos (gal vėlgi dėl mažų variacijų vokalo spalvoje). Albumą uždarančios Simple Pleasures ir Dolina irgi geros – pirmosios atmosfera rami, beveik idiliška, bet kažkas toje kompozicijoje suponuoja, jog ji turėtų kulminuoti kažkaip trykštančiai pozityviai ir skambiai, bet to iki galo ir nesulaukiu; apie antrosios unikalią aranžuotę ir folkišką natūrą jau kalbėjau.

Mažiausiai įsimintinos yra 1) instrumentinė Perfect Run – ji greita, bet gal ritmiškai per daug monotoniška ir pradeda rodytis, kad tas pats motyvas vyniojamas vėl ir vėl ir vėl... gal jam irgi reikėjo vokalo partiją priderinti ir pagaminti iš šio motyvo vokalinę dainą; 2) Don't Surrender – melodinga, bet lėta, kiek nublankstanti albume daina.

Albumas man asmeniškai truputį silpnesnis negu Hero, bet galėtų konkuruoti su Hunt ir tikrai yra geresnis negu The Storm. Taigi, paskutinių keturių Amarok albumų serijoje Hope užima garbingą vietą ir nenuvilia. Įsimintinas darbas, rašau 9-etą.