The Optimist
Anathema

Gerbiu grupės eksperimentavimus, man patinka, kad ieškoma naujų plotmių kaip išsireikšti, ir pasitikiu brolių Cavanagh bandymais, tačiau turiu pasakyti, kad šitas albumas manęs visai neužkabino. Kai išgirdau Springfield, užsikėliau per aukštas viltis, nes tikrai atrodė, kad turėtų būti puikus atmosferinis, su post rokiškais elementais albumas, tačiau visuma pasirodė arba perspausta, arba nepakankamai išpildyta - truputi pasimečiau. Nepadėjo ir kelios perklausos. Leaving It Behind ir Can't Let Go - stipresnės vietos pagal mane.

Atmosferinio roko albumas-tęsinys. Kas yra klausęsis Anathema ilgesnį laiką, be vargo atseks sąsajas su A Fine Day to Exit. Ir ne vien jūros bangų mūšos garsas ar automobilio radijo sukiojimas, ieškant ko paklausyti.

Klavišinių pagrindu formuojamos dainų pradžios plėtojamos ne išvystant melodijos galimybes, bet daugiausiai apdorojant motyvą dinamiškai, spalvinant jį tembrais ir garso stoprumu. Moteriškas vokalas čia pliusas, jis dainoms suteikia svajingos nuotaikos ir absoliutus lyderis mano ausims yra Ghost, kurios melodijos grožis išskirtinis šiame albume.

Man šis albumas momentaliai asocijavosi su Nosound muzika - dainos, prasidėjusios kaip atmosferinis rokas, į pabaigą ima skambėti visai kaip post rokas. Tai nėra blogai, Anathema nestovi vietoje, ji eksperimentuoja.

Silpnesnės albumo pusės: trumpų motyvų nesaikingas kartojimas juos neesminiai plėtojant garso spalvomis, sintetiniai mūšamieji ir gal dar kas, ko tuoj pat negaliu įvardyti. Sipniausia albumo daina instumentalas San Francisco, būtent su šiomis kliautimis.

Stipriausios dainos: Ghost, Wildfire ir Wilsoniškas Back to the Start. Visumoj dominuoja stipriosios pusės, todėl albumui stiprus 9.