Aš turbūt ne kartą esu apie ambientą sakęs tokį dalyką, kad ambientą turėtų daryti tik ambientui atsidavę atlikėjai ir jis arba gaunasi puikiai, arba visiškai dega liepsnose. Čia yra tas keistai retas atvejis, kur yra aiškus middle ground'as – nors Andre 3000 didžiąją dalimi atstovauja hiphopo kultūrą, tačiau jis turi stebėtinai gerų idėjų, kaip užkurti gerus, įtraukiančius ambientinius motyvus, tačiau iš kitos pusės, tie motyvai yra pervystomi ir tas originalus muzikos atspalvis dviženkliame skaičiuje minučių dažnai aptirpsta ir nublanksta.
Mane išgirsti šį albumą paskatino ta intriga, kad kaip čia Outkast narys gali kurti tokią muziką ir tai, kaip įdomiai man nuskambėjo pirmoji albumo kompozicija. Šitame ambiente tikrai visai galima įsitraukti ir užsimiršti, tačiau bendrai manau, kad albumas galėjo būti daug kompaktiškesnis, trumpesnis, galėjo skambėti daugiau išgrynintos idėjos. Atfiltravus gerus motyvus nuo tų motyvų pasikartojimų, būtų galima išspausti nuostabų ambiento darbą su ritualinės muzikos prieskoniais.
Daugiausiai džiaugsmo aš randu trumpoje Ninety Three Til Infinity And Beyonce (vėlgi, gal dėl to, kad ji kompaktiška) beigi kiek ilgesnėje, bet intrigą išlaikančioje Ghandi, Dalai Lama... vėlgi, paminėsiu tai, kad sukompaktinus atidarančią albumą kompoziciją galima būtų pagaminti nuostabią 4-5 min kompoziciją. Nesu didelis antros ir trečios kompozicijų fanas, jos atrodo per daug ištęstos, jei ten ir yra kažkokių originalių ir įtraukiančių atkarpų, jos yra labai praskiestos to, kad jos per dažnai atkartojamos. BuyPoloDisorder's... kompozicijoje galima išgirsti pačių agresyviausių albume sintezatoriaus garsų, kurie irgi savotiškai intriguoja. Na ir reiktų paminėti, jog paskutinė albumo kompozicija mane atmuša vien savo ilgiu – joje viskas vyksta per lėtai, kad tai turėtų dėmesį išlaikantį efektą, ypač turint omeny tai, kas iki tol albume vyko.
Albumą esu linkęs vertinti silpnu 8-etu. Bet išlieku atviras tolimesnėms ambiento idėjoms iš Andre 3000, nes įžvelgiu nemažą potencialą.
2024 m. sausio 17 d. 02:37:16
Aš turbūt ne kartą esu apie ambientą sakęs tokį dalyką, kad ambientą turėtų daryti tik ambientui atsidavę atlikėjai ir jis arba gaunasi puikiai, arba visiškai dega liepsnose. Čia yra tas keistai retas atvejis, kur yra aiškus middle ground'as – nors Andre 3000 didžiąją dalimi atstovauja hiphopo kultūrą, tačiau jis turi stebėtinai gerų idėjų, kaip užkurti gerus, įtraukiančius ambientinius motyvus, tačiau iš kitos pusės, tie motyvai yra pervystomi ir tas originalus muzikos atspalvis dviženkliame skaičiuje minučių dažnai aptirpsta ir nublanksta.
Mane išgirsti šį albumą paskatino ta intriga, kad kaip čia Outkast narys gali kurti tokią muziką ir tai, kaip įdomiai man nuskambėjo pirmoji albumo kompozicija. Šitame ambiente tikrai visai galima įsitraukti ir užsimiršti, tačiau bendrai manau, kad albumas galėjo būti daug kompaktiškesnis, trumpesnis, galėjo skambėti daugiau išgrynintos idėjos. Atfiltravus gerus motyvus nuo tų motyvų pasikartojimų, būtų galima išspausti nuostabų ambiento darbą su ritualinės muzikos prieskoniais.
Daugiausiai džiaugsmo aš randu trumpoje Ninety Three Til Infinity And Beyonce (vėlgi, gal dėl to, kad ji kompaktiška) beigi kiek ilgesnėje, bet intrigą išlaikančioje Ghandi, Dalai Lama... vėlgi, paminėsiu tai, kad sukompaktinus atidarančią albumą kompoziciją galima būtų pagaminti nuostabią 4-5 min kompoziciją. Nesu didelis antros ir trečios kompozicijų fanas, jos atrodo per daug ištęstos, jei ten ir yra kažkokių originalių ir įtraukiančių atkarpų, jos yra labai praskiestos to, kad jos per dažnai atkartojamos. BuyPoloDisorder's... kompozicijoje galima išgirsti pačių agresyviausių albume sintezatoriaus garsų, kurie irgi savotiškai intriguoja. Na ir reiktų paminėti, jog paskutinė albumo kompozicija mane atmuša vien savo ilgiu – joje viskas vyksta per lėtai, kad tai turėtų dėmesį išlaikantį efektą, ypač turint omeny tai, kas iki tol albume vyko.
Albumą esu linkęs vertinti silpnu 8-etu. Bet išlieku atviras tolimesnėms ambiento idėjoms iš Andre 3000, nes įžvelgiu nemažą potencialą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas