Astra
Asia

Astra yra dar vienas geras pirmosios Asia kartos albumas, į kurį anksčiau esu kreipęs mažiau dėmesio negu į Asia ar Alpha, bet tokios dainos kaip Go, Too Late bei Voice of America buvo gerai pažįstamos ir karts nuo karto sukamos grotuve. Astra turi du esminius ypatumus, šį albumą atskiriančius nuo Asia ir Alpha:

1) Steve Howe po turmoilo su Wetton'u pakeistas į Mandy Meyer. Tad tas bluegrassy bluesy Steve Howe garsas yra iškeičiamas į daug daugiau atvirais akordais užpildytą aštresnį sunkiojo roko gitaros garsą. Kai kuriose dainose jis puikiai veikia (Go, Countdown To Zero ir Rock And Roll Dream turbūt yra tos dainos, kur daug sunkiau įsivaizduoju Howe manierą). Visgi po n perklausų labiau įsipiršo mintis, jog Howe garso pasiilgstu truputį labiau, su juo man Asia skamba truputį sultingiau. 

2) Akivaizdus instrumentuotės redukavimas. Jei Asia ir Alpha man labiau išbalansavo į progo pusę prog-pop svarstyklėse, tai Astra dėl tiesmukiškesnių aranžuotės sprendimų jau tikrai daugiau skamba kaip poproko albumas. Tai nėra minusas, nes Asia rašo ir labai geras pop dainas, tačiau vėlgi, kažkiek tai atima iš grupės unikalumo.

Šie du niuansai turbūt stipriausiai ir lemia, kad Astra vis tik mano širdį nuperka mažiau nei Asia ir Alpha, tačiau vėlgi, tas skirtumas toks minimalus, jog aš vis tiek rašysiu tą patį 9-etą albumui, tik šįkart su simboliniu minusu.

Atskirų dainų paminėjimai:

Mėgstamiausios dainos: Go (nuostabus sunkesnio roko himnas su skambiais Downes'o fill'ais, stipria Meyer'io gitara ir vienais stipresnių Wetton'o vokalų); Countdown to Zero (Palmer'io groove'as + aštrūs Meyer'io pasažai + quirky Downes'o klavišų linijos); After The War (turbūt progresyviausia kompozicija albume, turinti daug atviro ir pakilaus skambesio, tad baisiai primenanti Alpha albumą gerais aspektais). 

Kitos įdomios dainos: Voice of America (žiauriai efektyvi baladė, labai įstringantis melodinis motyvas, tik truputį išsitempiantis ir jo metinę dozę gauni labai greitai, po kelių perklausų); Hard On Me (vingrus nuotaikingas motyvas su fanfariškais klavišiniais, bet jau priedainis pakankamai overwhelming, o moduliacija trečiojoje minutėje išvis tampa varginančiu dalyku); Love Now Till Eternity (nereikėtų išsigąsti disnėjiško orkestrinio motyvo, dainos dėstymas melodiškai gana įdomus); Too Late (labiausiai 80's poprokas, koks tik yra šiame albume); Suspicion (smagus misticizmas melodijoje + įdomi klavišų solo);

Silpniausios albumo dainos: Wishing (kiek lėtoka ir statiška, ne visai derinasi prie bendro Asia stiliaus, bet ji turėjo būti Wetton'o solo daina pagal pirminę idėją, tad nestebina); Rock And Roll Dream (patinka, kad daina iš esmės turi dvi visai skirtingos dinamikos sekcijas, tačiau pirmasis ramusis segmentas turi kiek daugokai njuveiviško minimalizmo, o antrasis – kiek per daug arena roko klišių).