Pats popsiausias Asylum Pyre albumas, primenąs Amaranthe, arba Ghost ir Evergrey hibridą. Grupė savo muziką apibudina išvestiniu terminu - Modern and Traditional Power Speed Electro-Pop Metal (With Tribal Touches) Jie sako, jie žino. Perklausiau visus 5 Asylum Pyre albumus ir visi jie gan skirtingi, varijuoja nuo power metalo per šiokį tokį progresyvą iki gotiško epinio metalo ir galiausiai šiame albume iišvirsta į electro-pop metalu užtaisytą etninį powerį.
Moteriškės vokalas yra grupės centrinė ašis, kitas svarbus aspektas yra su kiekvienu albumu vis labiau įmantrėjančios oranžuotės ir tuo pačiu linkstama prie konceptualumo. Tekstai ilgi apie globalines žmonijos bėdas. Jau pats pavadinimas "Call me inhuman" duoda užuominą, kad visų planetos nelaimių priežastis yra žmogus.
Nepaisant rimtos temos albumas skamba bravūriškai linksmai, ypač paminėtina daina "A teacher, a scientist and a diplomat", bei sarkastiškoji "Happy Deathday".
Electro-pop progresyvaus skambesio kompozicija "There, I could die" verta mano pagyrimo. Joje be puikios vokalinė dalies ir priedainio yra nuostabi gitarinė interliudija. Etninio, world skambesio "Virtual guns" būtų neblogas bandymas, jei nebūtų persūdyta sutirštinant spalvas. "The true crown" antras kertinis albumo akmuo jau pastiprintas groulu ir lėtesnio tempo su pompastišku a la Manowar svoriu ir virtuoziška gitara gera atsvara lengvai bravūrai. Aplamai, man patiko tai, kaip komponuojamos dainos atrandant savitumo ir išlipama iš power žanro klišių.
Silpniausios albumo dainos yra "Joy ir Sand Path". Titulinė ir užbaigiančioji albumą daina kelia sumaištį - tai ir nevilties ir apgailestavimo antspaudas po visos tos pompastikos, verčia susimąstyti. Albumui 9 .
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
Segregacija kažkokia... )))))))))
Kadangi mes neturėtume žinot šios informacijos, tai gal geriau jam a.ž. rašyt negu pokalbių dėžutėje dėstyti problemas. Efektyviau tiesiog. Mes vis tiek nerelate'inam.
2023 m. balandžio 16 d. 14:50:07
Pats popsiausias Asylum Pyre albumas, primenąs Amaranthe, arba Ghost ir Evergrey hibridą. Grupė savo muziką apibudina išvestiniu terminu - Modern and Traditional Power Speed Electro-Pop Metal (With Tribal Touches) Jie sako, jie žino. Perklausiau visus 5 Asylum Pyre albumus ir visi jie gan skirtingi, varijuoja nuo power metalo per šiokį tokį progresyvą iki gotiško epinio metalo ir galiausiai šiame albume iišvirsta į electro-pop metalu užtaisytą etninį powerį.
Moteriškės vokalas yra grupės centrinė ašis, kitas svarbus aspektas yra su kiekvienu albumu vis labiau įmantrėjančios oranžuotės ir tuo pačiu linkstama prie konceptualumo. Tekstai ilgi apie globalines žmonijos bėdas. Jau pats pavadinimas "Call me inhuman" duoda užuominą, kad visų planetos nelaimių priežastis yra žmogus.
Nepaisant rimtos temos albumas skamba bravūriškai linksmai, ypač paminėtina daina "A teacher, a scientist and a diplomat", bei sarkastiškoji "Happy Deathday".
Electro-pop progresyvaus skambesio kompozicija "There, I could die" verta mano pagyrimo. Joje be puikios vokalinė dalies ir priedainio yra nuostabi gitarinė interliudija. Etninio, world skambesio "Virtual guns" būtų neblogas bandymas, jei nebūtų persūdyta sutirštinant spalvas. "The true crown" antras kertinis albumo akmuo jau pastiprintas groulu ir lėtesnio tempo su pompastišku a la Manowar svoriu ir virtuoziška gitara gera atsvara lengvai bravūrai. Aplamai, man patiko tai, kaip komponuojamos dainos atrandant savitumo ir išlipama iš power žanro klišių.
Silpniausios albumo dainos yra "Joy ir Sand Path". Titulinė ir užbaigiančioji albumą daina kelia sumaištį - tai ir nevilties ir apgailestavimo antspaudas po visos tos pompastikos, verčia susimąstyti. Albumui 9 .
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly