Banefyre
Crippled Black Phoenix

Albumas tikrai nepėščias. Perklausęs pirmąją pusę net galvojau, kad klausau potencialaus metų albumo, bet antroji pusė mane nuleido ant žemės ir išvada išplaukė tokia, kad man Ellengaest patinka truputį labiau nei šis. Nors Ellengaest irgi turėjo tą patį minusą, kad pirmoji pusė turėjo daug daugiau svorio nei antroji. Bet man Ellengaest stipriosios dainos artimesnės širdžiai ir albumo trukmė man imponuoja. Banefyre tuo tarpu yra ilgas ir kai antroji pusė tavęs netenkina, po perklausos jautiesi labiau išvargintas.

Vis dėlto, Banefyre yra daug skaidresnis, šviesesnio skambesio albumas nei gotiškas Ellengaest. Man labai patinka, kai tarp dviejų gretimų diskografijos albumų jaučiasi evoliucija. Tiesa, Banefyre šviesesnis galbūt muzika, bet ne lyriniu turiniu. I'm OK, Just Not Alright ir The Scene Is A False Prophet nėra tos dainos, kurios labai spinduliuoja pozityvu. Iš vienos pusės Banefyre krenta į akis kaip išskirtinai vientisas albumas, tačiau vieningą atmosferą CBP tikrai moka įvesti, juk tas pats buvo ir man pažįstamuose Great Escape bei Ellengaest albumuose. Visgi Banefyre prieš savo pirmtakus kelia galvą aukščiau dėl to, jog čia vieningumas nenukenčia net praplatėjus skambesio spektrui: juk viename albume sutelpa tokios tamsios dainos kaip Ghostland bei I'm Ok, Just Not Alright bei tokios energingos ir spinduliuojančios The Reckoning ir Bonefire.

Pirmos septynios albumo dainos man yra nuostabios. Jei reikėtų išsirinkti favoritus, tai būtų įžanginė Intro/Incantation For The Different – labai geras moodsetter'is įžangai, su minimalistiniu akustiniu rifu, nihilistiniu prologu, ir beveik atonalia šyza pirmąsias 40 sekundžių – tiesiog efektais iškraipyta, ritualinio dvelksmo iš pirmykščių kultūrų turinti vokalinė improvizacija. Toliau Ghostland – skambesiu turbūt artimiausia Ellengaest, tamsi, sunki, lėtūniška. O gale atsirandanti harmoninė dinamika po bene 5 minučių statikos įneša dar daugiau jėgos. Bene geriausias albumo closer'is. Ir jei jau apie tai prabilom, Blackout77 yra turbūt geriausias albumo opener'is. Sintezatoriaus linijai, atrodytų, įkvėpimo semtasi iš Warren Ellis, seno gero Nick Cave bendražygio, kuris labai prisideda prie šiuolaikinių Nick Cave & The Bad Seeds darbų skambesio. Stoja lengva elektrinės gitaros linija, lengvas, sinkopuotas ritmas ir nuostabus vokalas... dainos evoliucija tiesiog nuostabiai tolydi ir maloni ausiai. Prie favoritų dar norėtųsi paminėti ir The Reckoning – čia maišosi gotiškas rokas ir folkrokas ir tampa bene užstalės daina, nes vežanti atmosfera primena mūsiškius ŽAS. Bet tikrai ne erzinančiu būdu, kaip tik nuteikia labai gyvai, motyvuojančiai, optimistiškai, o instrumentuotė nepriekaištinga. Rose of Jericho antroji dalis irgi visiškai nuostabi, Bonefire bei Wyches and Bastardz – taip pat šviesiau skambančios, man patinkančios dainos. 

Ties Down The Rabbit Hole man albumas apsunksta, tampa pernelyg melancholiškas, pradeda stokoti dinamikos. Mane beveik pagavo The Pilgrim melodija, bet ir šioji daina galiausiai prailgo. Visgi turiu pagirti ilgiausią kūrinį The Scene Is A False Prophet – nors ne mano favoritas, tačiau per savo 15 min trukmę išlaiko dėmesį ir yra ganėtinai geras uždarymas tokiam albumui. 

No Regrets yra puiki daina, tikrai būtų tarp albumo favoritų, jei įeitų į pagrindinę jo sudėtį. Kita vertus suprantu, kad tokia agresyvi daina nelabai įsipaišė į bendrą albumo kontekstą, todėl buvo palikta už borto. 

Albumui solidus 9-etas.