Esu viena ausimi girdėjęs Hate praeityje, bet iki Bellum Regiis neturėjau ypatingo intereso jų klausytis. Titulinė daina mane sudomino, tad panėriau į visą albumą. Jau truputį lyginau su kitu mano pastarųjų dienų klausiniu Pulp „More“, kuris yra spalvingas alternatyvaus roko / pop darbas, kaip šis darbas yra absoliuti priešingybė – labai nespalvingos aranžuotės, harmonijos gan monotoniškos, bet tai yra struktūriškai įdomi, dinamiška, ritmiška muzika. Visgi tas nespalvingumas dažnai tampa priežastimi, kodėl muzika pasidaro prėska ausimi ir bandai kabintis už pavienių įsimintinesnių motyvų atskirose dainose ir aplink juos lipdyti savo simpatijas. Bet vėl, kai bandai prisiminti, reflektuoti, kas tau albume patiko ir įsiminė, supranti, kad nors dainos tam kartui skambėjo ir neblogai, bet kažkokio ilgalaikio efekto iš to negauni. Būtent man tokius jausmus kelia visas šis albumas.
Man visgi albumo pradžia patinka. Bellum Regiis skamba kaip gerai atidirbta, išpuoselėta ir efektinga kompozicija, labai gerai supinta rifų pynė besisukanti apie vieną pagrindinį ritminį motyvą. Iphigenia ne silpnesnė daina, ji turi bene įsimintiniausią pagrindinį rifą, kuris turi daug juodesnio poskonio lyginant su tituline daina. Smagus gitarų darbas šioje dainoje.
Bet po to būtent prasideda tas įsimintinumo, išskirtinumo stygius. Iš The Vanguard atsimenu tik melodingesnį įžanginį motyvą, kuris vėliau paskęsta rifadoje. A Ghost of Lost Delight patraukia pavieniais kapotais rifais. Po nebaisiai ypatingo batališko Rite of Triglav interliudo turime bene blankiausią dainą Perun Rising. Visgi paskutinės trys dainos bando klausytoją labiau nustebinti savo agresyvumu ir tamsumu. Daug negailestingo drožimo gitaromis yra Prophet of Arkhen dainoje – mano ausimis labai kanoninė blackened death daina, kuri turėtų patikti metalo puristams. Ją pasirinkčiau kaip trečią savo favoritą po Bellum Regiis ir Iphigenia. Ir galiausiai Ageless Harp Of Devilry, labai veržli ir chaotiška daina, kurioje gitaros bombarduoja skirtingais rifais vos ne kas 10 sekundžių. Mano ausiai kiek per intensyvu ir po tokios rifų kaskados kūrinys stokoja efektingos kulminacijos, tad albumas nutrūksta ganėtinai netikėtai.
Kažkur giliai čia slypi gerų, kokybiškų, sumaniai sukomponuotų kompozicijų pluoštas, bet man instrumentuotė blanki, trūksta garsinės dinamikos (viskas drožia į tą panašiai žemą tonų intervalą ir mikse instrumentai susiplaka į vieną, neišsiskiria). Todėl albumui rašau silpnesnį 8-etą.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 617
Iš viso užsiregistravę: 73752
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 9705
2026 m. kovo 23 d. 22:22:26
Esu viena ausimi girdėjęs Hate praeityje, bet iki Bellum Regiis neturėjau ypatingo intereso jų klausytis. Titulinė daina mane sudomino, tad panėriau į visą albumą. Jau truputį lyginau su kitu mano pastarųjų dienų klausiniu Pulp „More“, kuris yra spalvingas alternatyvaus roko / pop darbas, kaip šis darbas yra absoliuti priešingybė – labai nespalvingos aranžuotės, harmonijos gan monotoniškos, bet tai yra struktūriškai įdomi, dinamiška, ritmiška muzika. Visgi tas nespalvingumas dažnai tampa priežastimi, kodėl muzika pasidaro prėska ausimi ir bandai kabintis už pavienių įsimintinesnių motyvų atskirose dainose ir aplink juos lipdyti savo simpatijas. Bet vėl, kai bandai prisiminti, reflektuoti, kas tau albume patiko ir įsiminė, supranti, kad nors dainos tam kartui skambėjo ir neblogai, bet kažkokio ilgalaikio efekto iš to negauni. Būtent man tokius jausmus kelia visas šis albumas.
Man visgi albumo pradžia patinka. Bellum Regiis skamba kaip gerai atidirbta, išpuoselėta ir efektinga kompozicija, labai gerai supinta rifų pynė besisukanti apie vieną pagrindinį ritminį motyvą. Iphigenia ne silpnesnė daina, ji turi bene įsimintiniausią pagrindinį rifą, kuris turi daug juodesnio poskonio lyginant su tituline daina. Smagus gitarų darbas šioje dainoje.
Bet po to būtent prasideda tas įsimintinumo, išskirtinumo stygius. Iš The Vanguard atsimenu tik melodingesnį įžanginį motyvą, kuris vėliau paskęsta rifadoje. A Ghost of Lost Delight patraukia pavieniais kapotais rifais. Po nebaisiai ypatingo batališko Rite of Triglav interliudo turime bene blankiausią dainą Perun Rising. Visgi paskutinės trys dainos bando klausytoją labiau nustebinti savo agresyvumu ir tamsumu. Daug negailestingo drožimo gitaromis yra Prophet of Arkhen dainoje – mano ausimis labai kanoninė blackened death daina, kuri turėtų patikti metalo puristams. Ją pasirinkčiau kaip trečią savo favoritą po Bellum Regiis ir Iphigenia. Ir galiausiai Ageless Harp Of Devilry, labai veržli ir chaotiška daina, kurioje gitaros bombarduoja skirtingais rifais vos ne kas 10 sekundžių. Mano ausiai kiek per intensyvu ir po tokios rifų kaskados kūrinys stokoja efektingos kulminacijos, tad albumas nutrūksta ganėtinai netikėtai.
Kažkur giliai čia slypi gerų, kokybiškų, sumaniai sukomponuotų kompozicijų pluoštas, bet man instrumentuotė blanki, trūksta garsinės dinamikos (viskas drožia į tą panašiai žemą tonų intervalą ir mikse instrumentai susiplaka į vieną, neišsiskiria). Todėl albumui rašau silpnesnį 8-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas