Renaissance
Beyonce Knowles

Čia yra albumas, apie kurį 90-ųjų pop / elektroninės muzikos atlikėjai galėjo tik pasvajoti. Neveltui Crystal Waters ir Robin S (kurios Show Me Love yra samplinama čia) išreiškė daug pagyrų šiam albumui. Nors corporate popsas, kuomet prie vieno albumo dirba šimtai žmonių, dažnai atperka lūkesčius meniniu aspektu (įprastai pasiteisina tik komerciškai), tačiau šis Beyonce albumas yra didelis pareiškimas. Bent jau pirmosiose keliose dainose atsiskleidžia sample'inimo magija, o dar tas 90-ųjų dance / house stilius su tamsesniu, underground'iniu atspalviu vietomis tikrai daro efektą man, kaip nemenkam 90-ųjų muzikos fanui. Negana to, kad albumas įdomus ir vientisas, Beyonce vokalinis performansas tikrai žiba. Ypač dainose Plastic Off The Sofa (kur daina palaipsniui transformuojasi į McFerrin stiliaus džiazą) ir Virgo's Groove. Taigi, tikrai yra nemažai pliusų ir visai pateisinu, kad šis albumas turi nežmoniškai aukštą 91/100 reitingą Metacritic'e. 

Vis dėlto, kad ir koks artsy tai yra albumas ir kaip jis smagiai klausosi, jis turi ir minusų. Išskirčiau du didžiausius:

1. Lyrika. Beyonce per pastarąjį dešimtmetį (o gal jau ir daugiau) tikrai yra nemažai paveikta repo kultūros ir netikėto jos populiarumo šiais laikais, kad tikrai justi to elementų jos muzikoje. Deja, paskui tai ateina ir labai atmestinis požiūris į teksto kokybę. Sąskambis nustumia prasmę į antrą planą. Taip daugelis albumo dainų tampa ne itin originaliomis tos pačios minties apraiškomis. Bet man jau ir pati mintis nepatinka: mes turime egocentrišką lyrinį subjektą, tapantį savęs kaip stiprios moters įvaizdį. Pakankamai dažna tema, bet perteikta neįprastai erzinančia, narcizistiška maniera. Kas ten sakė, kad narcizai būna tik vyrai...

2. Kai kurios dainos užmuša albumo tėkmę, atmosferą. Ir geriausias to pavyzdys yra Cuff It. Po trijų įtraukiančių, savitą atmosferą turinčių numerių, kuriuose puikiai apsijungia pop, dance, house ir rap manieros, Cuff It nutrenkia savo lėkštu funk pop skambesiu. Albumas atrodytų greitai reabilituojasi ir vėl grįžta į tas pačias vėžes su Break My Soul, tačiau po to dar kartą trajektorija staigiai pasikeičia sulig Church Girl, kuri yra netikėtai pakili repo daina su gospel'o elementais. Ir albumas jau niekada pilnai nebegrįžta į tokį jausmą, kokį sugebėta sukurti pirmojoje pusėje. Albumas tampa vis skaidresnis, ryškesnis. Ta evoliucija, be abejo, labai sveikintina, išskyrus faktą, kad ji įvyko gana netikėtai. 

Mano mėgstamiausios dainos albume yra:

1) Virgo's Groove – visiškai vasariškas, nuotaiką keliantis funk pop himnas. Realiai ši daina iliustruoja, kodėl aš, pavyzdžiui, labai mėgstu Jamiroquai arba The Chemical Brothers. Arba Madonna jos auksiniais laikais. Čia lyg labai vykusi tų paminėtų dalykų sintezė. Ir kaip jau minėjau, vienas geriausių vokalinių performansų albume. 

2) Break My Soul – kažkokia sample'inimo magija. Paimi Big Freddia "Explode", uždedi ant Robin S "Show Me Love" beat'o, ir gauni kažką, kas skamba geriau už abu originalus. Sinerginis efektas muzikoje tikrai veikia. Negana to, kad vokaliai kūrinys gerai veikia.

Taip pat All Up In Your Mind ir Alien Superstar, kurios turi užkrečiančias melodijas (Alien Superstar atveju turiu omenyje konkrečiai priedainį). Summer Renaissance taip pat labai vykęs albumo closer'is su vietomis trenktomis vokalo harmonijomis. 

Esu keistoj situacijoj, kai albumą noriu vertinti objektyviai 8-etu dėl minėtų dviejų riebių minusų, bet subjektyviai noriu spausti like, nepaisant to, kad 8-eto verti albumai manęs paprastai tiek nesujaudina. Tai žodžiu, 8-etas su pliusu, kuris gali potencialiai kilti ir iki 9-eto.

7 / 10