Woodcut
Big Big Train

Šiandien dirstelėjau į progarchives RockTop albumų 2026 suvestinę. Čia išrinkau man žinomas, klausytas ir pamėgtas grupes ir parodau kaip jos išsidėsčiusios einamuoju metu. 

1.  Big Big Train - Woodcut

5. The Soft Machine - Thirteen

18. Gong - Bright Spirit

21. Karnivool - In Verses

27. Neal Morse - NMB:L.I.F.T.

28. Textures - Genotype

Kai įsiklausiau į šį albumą, po kelių perklausų supratau, kad jis man kelia labai panašius jausmus, kaip ir paskutinysis Jethro Tull albumas „Curious Ruminant“. Nors jie ir nėra patys labai panašūs, nepaisant kai kurių išlendančių folk‘o motyvų, kurie būdingi ir Jethro Tull skambesiui. Visgi asociacija man pirmiausiai kilo ne dėl to, o dėl to, kokį jausmą sukelia klausytis tokio albumo. Ir aš kalbu būtent apie tą tokią specifinę sklindančią šilumą, kurios negali jausti iš kitų grupių, ir kuri, kaip man vos ne paranojiškai rodosi, nyksta muzikos pasaulyje su kiekviena diena, dėl ko beveik norisi ir išspausti ašarą. Bet galbūt aš perdedu.

Kalbant apie patį albumą ir jo dainas, konceptualiau ir negali būti. Man gan sudėtinga vertinti atskiras dainas, nes šios atrodo, lyg turėtų priklausyti vienam dideliam 65 min. kūriniui (ar simfonijai), kai kūriniai taip sklandžiai vedasi vienas iš kito ir yra su pasikartojančiais melodijų motyvais. Tačiau yra keletas, kurias galiu išskirti ir kaip atskirus stiprius vienetus pavieniam klausymui. Manau, man daug kas pritars dėl kūrinių „Albion Press“ ir „Warp and Weft“, kurie pasižymi labiau išskirtinėmis energingesnėmis, dinamiškomis kompozicijomis. Bet aš taip pat negaliu neišskirti „Counting Stars“, nuo kurios aš ir sužinojau apie artėjantį albumą, ir kurią įsimylėjau nuo pirmos perklausos. Man tai yra tiesiog be galo graži, priekaištų neturinti baladė, pati turinti savo širdį ir sielą, ir tokia, kokios jau seniai negirdėjau per ištisus dešimtmečius (ne savo gyvenimo, bet muzikos metais kalbant). Tiesa, kuo daugiau klausausi, tuo geriau pavyksta užčiuopti ir tą atskirą pulsą kitose dainose. Visgi, jų klausytis ne albumo kontekste ne itin traukia.

Šį albumą vertinu labai stipriu 8/10. Nuimu du balus, dėl to, kad jame pasigendu kažko naujo nuo to, kas jau girdėta praeityje (ne tik pačius Big Big Train turiu omenyje), na, ir man norėtųsi daugiau kompozicinės įvairovės daugiausiai antrojoje albumo dalyje. Nepaisant šios mano kritikos, tai yra visiškai nuoširdus, entuziastiškas ir tobulai netobulas albumas, kurio norėsiu klausytis dar!