Club Ninja
Blue Öyster Cult

Aš pamėgau Club Ninja labiau nei kada nors tikėjausi. Nebuvau iki pastarojo meto šio albumo klausęs ištisai, žinojau White flags, Dancin' In The Ruins, Perfect Water, bet nei viena man nedarė didelio įspūdžio. Galbūt didžiausias nustebimas yra tas, kad po tam tikro kiekio perklausų šias tris dainas dabar vertinu tikrai aukštai. Kaip ir didžiąją dalį albumo dainų. White Flags tikrai yra įspūdingas opener'is su labai ikoniška įžanga ir rifu pagal arena roko tradicijas. Labai ekspresyvi sintezatoriaus rolė šioje dainoje, net turint omeny tai, kad Club Ninja šiaip yra sintezo prifarširuotas albumas. Dancin' In The Ruins tiesiog smagi, melodinga, popsavota 9-ojo dešimtmečio roko daina, kažkaip man prilipo tas jos melodingai smagus charakteris. Perfect Water – lyriškesnį polėkį turinti beveik baladė. Nors ne mano favoritas albume, bet suprantu, kodėl ši daina turi tiek daug mylėtojų. Tarp praeitų dviejų įsiterpianti Make Rock Not War irgi galinga, labai proklamatyvi, manifestyvi, energinga daina. Tikras hardroko himnas. 

Vidurinės dainos Spy In The House of The Night ir Beat 'Em Up man yra silpnoji grandis, bet net ir jos abi man susiklauso labai neblogai, jomis galiu mėgautis. Pirmoji labiau panaši į Dancin' In The Ruins savo nuotaika, antroji kiek aršesnė, labiau Make Rock Not War braižo, tačiau minėtiems analogams nusileidžia. Nors agresyvi gitaros solo Beat 'Em Up viduryje ir energingi vokalai man visuomet pakelia nuotaiką.

Albumas man neužilgo grįžta į aukštą formą su When The War Comes Home. Lėtesnė, niūresnė, paslaptingesnė. Misticizmo prideda tie ooga chaga chant'ai dainos eigoje. Labai patinka ritmiškas, palaipsniui užgęstantis dainos finalas. Shadow Warrior yra pikčiausiai skambanti albumo daina su riebiais vargonais, žematoniais gitaros rifais ir ekstravagantiškomis soluotėmis. Irgi simpatiškas kūrinys. Galiausiai, albumą uždaro viena mano mėgstamiausių dainų Madness To The Method – epiškas, labiausiai išplėtotas, gebantis suderinti kiek lėtesnę natūrą su energingu, revoliucingu priedainiu (primenančiu Make Rock Not War savo emociniu turiniu, bet skambesiu man brėžiantis paraleles į kitą grupės albumą Imaginos). Taip pat ta paskutinė dainos pozicija albume ir jos struktūrizacija man savotiškai priminė Ghost albumo Impera uždarančią dainą Respite Of The Spitalfields. Taip pat lėta, bet išauganti į didingą finalinė daina. Turiu slaptą mintį, jog čia Ghost galėjo būti įkvėpti Madness To The Method dainos. Ir čia tikrai ne pirma paralelė, kurią išvedu tarp Ghost ir BOC, nes BOC akivaizdžiai yra pati įtakingiausia grupė Ghost stiliui. 

Albumą, savo paties nuostabai, net ir atsižvelgiant į populiarią nuomonę jį laikyti silpnesniu BOC diskografijos darbu, mėgstu ne mažiau nei Fire of Unknown Origin ir tikrai labiau negu The Revolution By Night. Jis turi daug aukštos kokybės, įvairių dainų, net jei ir klampi 80-ųjų produkcija ir polinkis papopsinti skambesį kartais kiša koją. Skiriu tvirtą 9-etą.