Bridges
Steve Lukather

Pusiau Toto albumas, kadangi Toto jau prieš kelerius metus nusprendė nieko neleisti savo vardu dėl besitęsiančių teisinių kovų su a.a. būgnininko Jeff Porcaro žmona dėl, aišku, pinigų... Joseph Williams ir David Paich čia stipriai talkininkauja Lukather'iui ir iš tikrųjų albumas skamba artimai Toto muzikai. Tiesa, aš nesu klausęs kitų Lukather solo darbų, galimai šis albumas skamba tiek pat Lukather'iškai, kiek ir Toto'iškai, jei ne labiau. 

Neilgas, greit praskriejantis pro ausis albumas, neleidžiantis nuobodžiauti. Skambesių paletė, kaip ir galima būtų tikėtis, ne siaura. Tarp skirtingų sunkesnio ir popsiškesnio roko atspalvių įsimaišo bliuzinės (kaip kad All Forevers Must End baladėje) ir džiazinės (kaip lėtūniškoj Take My Love ar kiek aktyvesnėje Burning Bridges) natos. Man patinka sunkūs rifai kiek statiškesniame Not My Kind of People vaidmenyje ar labiau melodiškame kontekste kaip dainoje Far From Over. Someone viena mano mėgstamiausių dainų albume dėl lengvo pickinimo su ne per daug distortintu skambesiu (a la The Edge stiliumi) ir sinkopuotos ritmikos. Skambesio prasme panaši, bet gerokai saugesnė yra When I See You Again – turbūt ją galėtume skelbti ir labiausiai arena rock stiliui artima daina albume. Albumas užsidaro su I'll Never Know, lėtesne daina su gražiu fleita imituojančiu klavišinių garsu ir statiškais gitaros garsais su masyviu echo efektu. 

Man spalvų šiame albume netrūksta. Gal trūksta stipresnių kompozicijų. Tos, kurias paryškinau pastraipoje, man patinka, bet nepateikia kažko naujo ir praeina tiesiog kaip kokybiškos, bet neišverčiančios iš koto roko dainos. Būtų galima panašiai atsiliepti apie visas albumo dainas, nes iš tikrųjų silpnų dainų albume nėra. Nėra tokio vingrumo kaip kokioj Georgy Porgy, taip pat ir nėra tokių įsimintinų hook'ų kaip Hold The Line, t.y. kaip ir panašu į Toto, bet nesilygina su jų klasikine medžiaga. Todėl albumas iš manęs gauna stiprų, bet 8-etą.

8/10

7/10