Man šitas albumas kartu su Moonmadness yra rimti konkurentai dėl antrosios vietos Camel diskografijoje. Galbūt dažniau būčiau linkęs link Moonmadness dėl man labiau priimtinesnės formos + vokalinės dainos Moonmadness albume yra absoliučiai primušančios. Tačiau šis albumas savo formatu ir idėja labai unikalus. Jis net nesijaučia fragmentuotas, jis skamba kaip vienas instrumentinis kūrinys, dėl to labai sunku jį vertinti, nes The Snow Goose yra labai unikali patirtis. Šiame albume yra pakilimų, yra nuolydžių, bet visas albumas palieka perfekcijos įspūdį, atrodo, nieko jame nepakeisi ir nieko nepridėsi, albumas 100 procentų išpildytas. Jis būtent tuo momentu, kai aš jį perklausau, atrodo kaip geriausias albumas Visatoje (ir čia dėl to, kad mane Preparation ir Dunkirk tandemas mane taip emociškai primuša, kad aš esu lieku sukrėtime iki pat albumo galo), tačiau vėliau atvėstu ir vėl jį pradedu vertinti nuosaikiau. Kaip ir paminėjau, Preparation/Dunkirk yra vienas mano mėgstamiausių epizodų visame progroke, tačiau Rhayader ir Rhayader Goes to Town turbūt geriausiai išpildyta dilogija šiame albume, šioms kompozicijoms taip pat skiriu liaupses. Taip pat norėčiau paminėti, kad Friendship skamba kaip akademinės / klasikinės muzikos miniatūra, ir labai efektinga. Vienintelis pateisinimas, kodėl šitam albumui nepavyksta taip manęs pavergti (ne momentiškai, bet ilgalaikiškai) kaip Mirage, tai kad gan užsimiršta ramesni albumo epizodai (Sanctuary, Fritha, Snow Goose, abu maršai ir t.t.). Vis tiek, neabejotinas 10 balų.
P.S. mano CD versijoje tarp bonusų yra superinis live'as The Snow Goose / Freefall (Marquee klube). Camel ne tik studijoje puikiai dirbo, bet ir išnešdavo puikiai improvizacijas ir netikėtus derinius. Perėjimas iš The Snow Goose į Freefall toks improvizatyvus ir psichodeliškas, kad negali nesižavėti. O ir Freefall atlikimas dar galingesnis nei studijoje.
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
Segregacija kažkokia... )))))))))
Kadangi mes neturėtume žinot šios informacijos, tai gal geriau jam a.ž. rašyt negu pokalbių dėžutėje dėstyti problemas. Efektyviau tiesiog. Mes vis tiek nerelate'inam.
2020 m. birželio 7 d. 21:35:23
Nėra ko pridurti. Einaras pataikė į esmę.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. birželio 7 d. 21:27:27
Man šitas albumas kartu su Moonmadness yra rimti konkurentai dėl antrosios vietos Camel diskografijoje. Galbūt dažniau būčiau linkęs link Moonmadness dėl man labiau priimtinesnės formos + vokalinės dainos Moonmadness albume yra absoliučiai primušančios. Tačiau šis albumas savo formatu ir idėja labai unikalus. Jis net nesijaučia fragmentuotas, jis skamba kaip vienas instrumentinis kūrinys, dėl to labai sunku jį vertinti, nes The Snow Goose yra labai unikali patirtis. Šiame albume yra pakilimų, yra nuolydžių, bet visas albumas palieka perfekcijos įspūdį, atrodo, nieko jame nepakeisi ir nieko nepridėsi, albumas 100 procentų išpildytas. Jis būtent tuo momentu, kai aš jį perklausau, atrodo kaip geriausias albumas Visatoje (ir čia dėl to, kad mane Preparation ir Dunkirk tandemas mane taip emociškai primuša, kad aš esu lieku sukrėtime iki pat albumo galo), tačiau vėliau atvėstu ir vėl jį pradedu vertinti nuosaikiau. Kaip ir paminėjau, Preparation/Dunkirk yra vienas mano mėgstamiausių epizodų visame progroke, tačiau Rhayader ir Rhayader Goes to Town turbūt geriausiai išpildyta dilogija šiame albume, šioms kompozicijoms taip pat skiriu liaupses. Taip pat norėčiau paminėti, kad Friendship skamba kaip akademinės / klasikinės muzikos miniatūra, ir labai efektinga. Vienintelis pateisinimas, kodėl šitam albumui nepavyksta taip manęs pavergti (ne momentiškai, bet ilgalaikiškai) kaip Mirage, tai kad gan užsimiršta ramesni albumo epizodai (Sanctuary, Fritha, Snow Goose, abu maršai ir t.t.). Vis tiek, neabejotinas 10 balų.
P.S. mano CD versijoje tarp bonusų yra superinis live'as The Snow Goose / Freefall (Marquee klube). Camel ne tik studijoje puikiai dirbo, bet ir išnešdavo puikiai improvizacijas ir netikėtus derinius. Perėjimas iš The Snow Goose į Freefall toks improvizatyvus ir psichodeliškas, kad negali nesižavėti. O ir Freefall atlikimas dar galingesnis nei studijoje.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas