Gitarų tandemas Wishbone Ash muzikoje vis dar labai gajus ir galintis daug ką gero nuveikti. Čia vietomis gitarų dermė, ypač instrumentinėse partijose, visai kaip Arguse, bet pačios kompozicijos truputį sausokos, stokojančios rifų, galios. Juk Wishbone Ash 8-ajame dešimtmetyje ryškėjo ne tik dviejų gitarų harmonija, bet ir rifais. Nes kol viena gitara išdarinėja akrobatikas, kita galėtų rifinti, bet šiam albume abi gitaros yra labai lygiasvorės. 8-ajame dešimtmetyje Wishbone Ash buvo tokia hit and miss grupė ir pranykdavo kontekste būtent tie albumai, kurie stokoja rifų (Wishbone Four iškart šauna į galvą). Spėju dėl tos pačios priežasties man neprilipo ir ankstesnis albumas Blue Horizon (negaliu patikėt, kad jau 6 metai praėjo nuo jo išleidimo). Labiausiai link riff-driven dainos priartėjo šio albumo numeris When The Love Is Shared, aišku, melodija ne pati ypatingiausia, bet vis tiek vertinu tą kūrinį. Taip pat Too Cool For AC turi kažką panašaus į rifą. Iš lengvesnių numerių Deja-Vu įstrigo. Titulinis kūrinys irgi turi pasiūlos su gitarų instrumentuotėm, bet posmo-priedainio dalyse aš vis tiek sustingusiu veidu klausau, neišspaudžia iš manęs emocijos. Vienintelė daina albume, kur viskas yra labai gerai, tik galėtų būti dar truputį ryškiau akcentai sudėlioti: It's Only You I See. Gitarų solo (ar reiktų sakyt dueto?) partijos yra nerealios. Melodija visai veikia.
Smagu matyti, kad veteranai dar spardosi ir gali pasiūlyti kokybės, nes šitas albumas nors ir nesužiba, bet tikrai nėra prie blogesnių Wishbone Ash albumų (nes WA diskografija yra siaubingai spalvinga). Šitam albumui skiriu 8 su pliusu.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 311
Iš viso užsiregistravę: 73335
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 385721
2020 m. gruodžio 24 d. 23:11:40
Gitarų tandemas Wishbone Ash muzikoje vis dar labai gajus ir galintis daug ką gero nuveikti. Čia vietomis gitarų dermė, ypač instrumentinėse partijose, visai kaip Arguse, bet pačios kompozicijos truputį sausokos, stokojančios rifų, galios. Juk Wishbone Ash 8-ajame dešimtmetyje ryškėjo ne tik dviejų gitarų harmonija, bet ir rifais. Nes kol viena gitara išdarinėja akrobatikas, kita galėtų rifinti, bet šiam albume abi gitaros yra labai lygiasvorės. 8-ajame dešimtmetyje Wishbone Ash buvo tokia hit and miss grupė ir pranykdavo kontekste būtent tie albumai, kurie stokoja rifų (Wishbone Four iškart šauna į galvą). Spėju dėl tos pačios priežasties man neprilipo ir ankstesnis albumas Blue Horizon (negaliu patikėt, kad jau 6 metai praėjo nuo jo išleidimo). Labiausiai link riff-driven dainos priartėjo šio albumo numeris When The Love Is Shared, aišku, melodija ne pati ypatingiausia, bet vis tiek vertinu tą kūrinį. Taip pat Too Cool For AC turi kažką panašaus į rifą. Iš lengvesnių numerių Deja-Vu įstrigo. Titulinis kūrinys irgi turi pasiūlos su gitarų instrumentuotėm, bet posmo-priedainio dalyse aš vis tiek sustingusiu veidu klausau, neišspaudžia iš manęs emocijos. Vienintelė daina albume, kur viskas yra labai gerai, tik galėtų būti dar truputį ryškiau akcentai sudėlioti: It's Only You I See. Gitarų solo (ar reiktų sakyt dueto?) partijos yra nerealios. Melodija visai veikia.
Smagu matyti, kad veteranai dar spardosi ir gali pasiūlyti kokybės, nes šitas albumas nors ir nesužiba, bet tikrai nėra prie blogesnių Wishbone Ash albumų (nes WA diskografija yra siaubingai spalvinga). Šitam albumui skiriu 8 su pliusu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas