Congregation of Annihilation
Metal Church

Dar viena grupė, apie kurią žinau mažai (kai ką iš debiuto ir tiek), bet nusprendžiau pasidomėti, ką jie veikia 2023-iaisiais. Šis albumas vietomis man primena Metal Church iš 84-ųjų, bet sakyčiau, tai gerokai saugesnė jų versija. Another Judgement Day man iškart nuteikė tokiam sausesniam, saugesniam sunkaus metalo skambesiui. Ir jau buvau nusiteikęs, kad albumas man nelabai lips, bet lūžis įvyko kažkur ties Children of the Lie trečiąja minute. Ta vidurinė sekcija turi tokį piktą, grėsmingą rifą – būtent taip aš atsimenu Metal Church skambesį. O dar įdomesnė yra ta melodinga dainą uždaranti sekcija.

Kitos dvi dainos yra mano mėgstamiausios albume: Me The Nothing atsidaro lengvai, su klavišu ir akustine gitara, savotiškai velka paskui save Blue Oyster Cult aurą, tačiau po to stoja įsimintinas rifas, tačiau antrame plane išsaugomas ir tas įžangos akustinis motyvas. Tikrai norisi sakyti, kad tai BOC sunkesniame režime. Naujasis grupės vokalistas Marc Lopes šitoj dainoj tikrai pasidrasko. Ir kieta gitaros solo šioje dainoje. O Making Memories man iškart krito į ausis dėl intensyvios ritmo sekcijos (boso ir būgnų anšlagas įžangoj ir posme ir tie pavieniai gitaros akordai antram plane maloniai jaudina ausį). Įvertinus ir tai, kad bridžas ir priedainis taip pat skamba gan sunkiai, o instrumentinėje sekcijoje gitara daug labiau fokusuoja į žemą registrą, tai skamba kaip gana pikta, intensyvi, originaliai skambanti sunkaus metalo daina, gal net labiausiai primenanti tai, ką aš žinau apie šią grupę. 

Say A Prayer With 7 Bullets galbūt labiausiai pretenduoja į power metalo kategoriją šiame albume, bet tuo pačiu primena greitesnius Megadeth momentus (tik vokaliai skirtumai kaip diena ir naktis). These Violent Thrills yra dar viena daina su gan įsimintina ritmo sekcija. All That We Destroy uždaro albumą (originalią jo versiją be bonus dainų) nenuviliančiai. 

Vis tiek albumas palieka tokį saugesnio sunkaus metalo albumo įspūdį, jaučiasi bene tyčinis bandymas nerizikuoti ir nesiekti didelių ambicijų. Ypač tas pasijaučia ne kompozicijoje, bet instrumentuotėje: Lopes'as su vokalais dar pasidrasko, bet gitara, bosas, o ypač būgnai vietomis skamba kiek simplistiškai – gal to ir trūksta, kad dainos įgytų įtraukiančią atmosferą. Nors reiktų pabrėžti, jog tas paprastumas tik vietomis pasireiškia, kai kur ir gitara, ir bosas, ir būgnai mane nustebina gerąją prasme.

Už tą saugų įspūdį albumas ir gauna 8-etą iš manęs ir daugiau netraukia.