Norvegiškas progresyvas savitas reiškinys. Atrodo apima standartinius sudedamuosius stilius kaip ir daugėlis panšių moderniaus progroko grupių, bet Seven Impale jie tik iš tolo primena garsius pirmtakus, tokius kaip King Crimson, Van der Graaf Generator ar Jethro Tull. Džiazo ar saksofono dozės su psichodelikos pakraipa nuskamba keistai, lyg Tuxedomoon bravūra. Esu gan daug perklausęs naujų kolektyvų ir jau ėmiau užčiuopti juose nusistovėjusią konstantą- arba juos neša į pirmapradį progresyvą neatmieštoje formoje arba jie nusieksperimentuoja į negyvybingą formą iš kurios niekas neišdygs. Abu atvejai veda į nuobodulį, o šis albumas žiovaut tikrai neleis. Čia jau girdėta parsipina su naujomis išraiškomis subtiliomis dozėmis, tad aliuzijos tik menamos, viskas atrodo šviežu ir intriguojama.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Net ir sventam raste netiesiogiai parasyta kad ivairaus tipo bailus ir silpni zmogzudziai susilaukia uz juos ziauresniu zmogzudziu kol tie prisisaukia tikrai stipriu ir ziauriu galavarezu. Taip kad nezudyk ir nebusi zudomas (Wojciech)
Jau buvo kompas išjungtas šiai dienai, bet kad jau buvau užkabinta, tai įsijungsiu dar kartą. Na man ašaros nerieda labai dažnai klausant Nick Cave (bent kol kas), bet daugelis dainų iš Ghosteen paliečia.
Mire Enya muzikos ir tekstu autorius Nicky Ryan (79) taigi praktiskai nera ir Enyos kaip kurybines visumos. Jeigu ji kazka naujo ir isleis tai jau bus ne ji
Aš tada prisiduodu, kad artimiausias kelias savaites mane mažai matysite music'e, daug realaus gyvenimo problemų iškilo. Nors nuo manęs nieks šitam portale nepriklauso, tai tiesiog matysit mažiau burbėjimo Bet pažadu sugrįžt
2016 m. spalio 1 d. 15:11:35
Norvegiškas progresyvas savitas reiškinys. Atrodo apima standartinius sudedamuosius stilius kaip ir daugėlis panšių moderniaus progroko grupių, bet Seven Impale jie tik iš tolo primena garsius pirmtakus, tokius kaip King Crimson, Van der Graaf Generator ar Jethro Tull. Džiazo ar saksofono dozės su psichodelikos pakraipa nuskamba keistai, lyg Tuxedomoon bravūra. Esu gan daug perklausęs naujų kolektyvų ir jau ėmiau užčiuopti juose nusistovėjusią konstantą- arba juos neša į pirmapradį progresyvą neatmieštoje formoje arba jie nusieksperimentuoja į negyvybingą formą iš kurios niekas neišdygs. Abu atvejai veda į nuobodulį, o šis albumas žiovaut tikrai neleis. Čia jau girdėta parsipina su naujomis išraiškomis subtiliomis dozėmis, tad aliuzijos tik menamos, viskas atrodo šviežu ir intriguojama.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly