Cultösaurus Erectus
Blue Öyster Cult

Suprantu, iš kur ateina Alvydo (ir ne tik) toks aukštas požiūris į šį albumą. Jis iš tiesų turi mažai silpnų vietų. Man asmeniškai problema yra tame, jog jis neturi ir labai daug stiprių vietų. Jis solidus nuo A iki Z, bet daugelis dainų turi kažkokių kabliukų, kurie man nepatinka, arba neturi kažkokio labai įsimintino hook'o. Dėl to aš visuomet pamirštu daugelio Cultosaurus Erectus dainų skambesį ir mano požiūris į šį albumą šiek tiek vėsesnis negu jo pirmtaką Mirrors ar įpėdinį Fire of Unknown Origin. Visgi klausymo momentu tai yra tikrai nemažai pasimėgavimo atnešantis albumas.

Tai turbūt pirmas BOC albumas, kuris turi pastebimą sintezatoriaus rolę, nes Mirrors tokių skambesių neatsimenu, o Fire of Unknown Origin albume sintezatoriaus rolė tampa bene tokia pat svarbi kaip ir gitarų. Aišku, čia sintezo dar nedaug (ryškiau justi Deadline, Fallen Angel, Unknown Tongue dainose), visgi labiau vyraujantis klavišinis instrumentas, kaip ir anksčiau, yra pianinas. Man Cultosaurus Erectus iš dalies primena Mirrors, iš dalies ankstesnius grupės darbus. The Marshall Plan, Deadline, Unknown Tongue dainas melodiškai visai įsivaizduoju Mirrors sudėtyje, jos turi tam albumui būdingą lengvesnę aurą. Tuo tarpu Divine Wind, Lips In The Hills, Hungry Boys yra sunkesni gabaliukai.

Kaip ir minėjau, sunku išskirti silpnas albumo vietas. Aš subjektyviai renkuosi Divine Wind ir Hungry Boys kaip mažiau mėgstamus albumo numerius – pirmoji tokia bliuzavotai lėtūniška, neneša savyje daug intrigos, o antroji nors ir turi visai žaismingą lick'ą ir smagų tempą, visgi skamba kiek per paprastai mano skoniui. Fallen Angel turi smagią sintezo ir gitaros sinergiją, bet vokaliai gal kiek Joe Bouchard'as pernelyg aikštingai ją atlieka. Lips In The Hills energija žavinga, bet kai kurie motyvai (ypač posmų dalyje) užsitęsia ilgokai – tokiam dideliam tempe nesunku dainą kiek pervystyti. The Marshall Plan yra labai savotiška daina – man labai patinka jos pirmoji dalis, bet tas perėjimas per Smoke On The Water rifo repliką ir apskritai visa po to sekanti sekcija man baisiai iškrenta iš konteksto ir nedera su užduotu tonu dainos pirmoje pusėje. 

Aš turiu labai aiškų favoritą albume: Monsters. Panašiai kaip Hungry Boys, ji turi labai žaismingą lick'ą, kuris turi vos vos progroko tvaiko (kažkodėl tai įsivaizduoju Gentle Giant kontekste), bet tie džiaziniai intarpai įneša dar krūvą spalvos į kūrinį. Instrumentinė sekcija man dar labiau primena Gentle Giant braižą. „Monsters monsters monsters“ sekciją vertinu kaip labai sėkmingą, energingą dainos kulminaciją. Turiu ir aiškią antrą vietą: Unknown Tongue. Man tai bene labiau funky You're Not The One I Was Looking For (iš Mirrors) versija, skamba be galo smagiai ir jos paskutinė sekcija gerai uždaro albumą. Taip pat mėgstu Black Blade tiesmukišką, bet tamsų rifą. Instrumentinėje sekcijoje esama labai kieto boso grojimo ir tie pustoniai įveda dar daugiau grėsmingumo skambesiui. Tos dainos minusas yra kiek didoka trukmė. Deadline man tuo tarpu melodiškai yra The Vigil (vėlgi iš Mirrors) mažoji sesutė – man labai simpatiškas sintezatoriaus ir akustinės gitaros pripildytas, erdvus skambesys. Gal tik melodiškai Deadline nėra baisiai įsimintina.

Nepaisant to, kad šis albumas rečiau mano klausomas ir vertinamas, visgi jis nusipelno ne mažesnio balo negu Fire of Unknown Origin ar Mirrors. Todėl jam skiriu 9-etą.

Idealus albumas.