Curious Ruminant
Jethro Tull

7/10

Nors ir neidealus albumas, bet tikrai geresnis už ankstesnįjį RokFlote ir turbūt mano mėgstamiausias iš trijų naujausių albumų po grupės atsikūrimo. Stilistiškai jis nėra kažkuo išsiskiriantis iš RokFlote ar The Zealot Gene, tiesiog šiame albume randu daugiau ausiai patrauklių aranžuočių ir kompozicijų. Mane ypač žavi Jack'o Clark'o gitara šiame albume: nors albume nėra investuojama į ilgas soluotes, bet net ir trumpais momentais (pavyzdžiui, Over Jerusalem dainos viduryje) gitara sužiba ryškiai. Stiprus gitaros vaidmuo labiau atsiskleidžia net ne soluotėse, o pagrindinėse muzikinėse temose: Curious Ruminant dainoje ypač. Taip pat nedažnai tenka Jethro Tull muzikoje akcentuoti gerai skambantį bosą: man jis ypač veikia Stygian Hand dainoje ir nemažoje dalyje ilgosios Drink From The Same Well siuitos segmentų. Beje, naujosios Jethro Tull kartos inovacija – akordeonas – man šiame albume geriausiai įsilieja į muziką. 

Kompozicijų prasme albumas nėra vienalytis: man atrodo, kad visas vidurinis albumo segmentas (nuo Dunsinane Hill iki Over Jerusalem) yra kompoziciškai kiek monotoniškesnis, ne toks stiprus kaip albumą pradedančios kompozicijos Puppet And The Puppet Master ir Curious Ruminant ar albumo gale esanti Drink From The Same Well. Titulinė kompozicija yra mano mėgstamiausia daina albume. Jau minėta nuostabioji gitara yra puikioje dermėje su fleita ir giliu vargonų skambesiu pagrindiniame dainos rife, kuris yra be galo malonus ausiai ir įsimintinas. Man patinka ir Iano Andersono vokalo maniera – jis rado neambicingą būdą, nepertempiant daug gyvenimo mačiusių balso stygų, vos ne spoken word stiliumi atlikti vokalo partijas (ir tas skamba visiškai neįkyriai). Puppet And The Puppet Master turi labai įkvėpiančių ir ryškių instrumentinių momentų, kurie yra skoningai interkaliuoti į melodingą pagrindinę muzikinę temą. O Drink From The Same Well yra gan įdomi siuita: joje jungiasi daug skirtingų motyvų, kuriose dominuojantis instrumentas yra fleita, bet kartu su ryškia boso role ir gan egzotiška perkusija susiformuoja toks new age / world muzikos atspalvis, kas nėra naujovė Jethro Tull repertuare (tai labai primena 10-ojo dešimtmečio JT skambesį), tačiau šiame albume tai nuskamba šviežiai. Vienintelis nusiskundimas yra tas, kad tarp atskirų Drink From The Same Well segmentų yra pauzės, kurios nepadeda sujungti jų į vieną visumą, todėl kūrinys kiek labiau panašėja į koliažą negu kad į vientisą kūrinį. 

Bet net ir mano išskirtas vidurinis segmentas nėra silpnas, tiesiog dainos tarpusavyje yra gan panašios. Labiau išryškėja, mano nuomone, The Tipu House ir Stygian Hand. Pirmoji dėl pakilaus ir žaismingo skambesio, o antroji – dėl puikios elektrinės, akustinės gitarų, boso ir akordeono dermės pagrindinėje muzikinėje temoje – šis kūrinys skamba kaip klasikiniai folko eros JT iš maždaug Heavy Horses ar Songs From The Wood laikų.

Dar pridėsiu vieną nežymų kritikos momentėlį: aš suprantu, kodėl galėjo pasirodyti, kad Interim Sleep gerai atlieka epilogo funkciją ir tinka albumo pabaigai. Man asmeniškai tai skamba kaip nelabai įsimintinas, prėskas muzikos intarpas, kuris nugesina visą žavesį, užsilikusį po Drink From The Same Well perklausos. Mieliau šis albumas Interim Sleep net neturėtų, o Drink From The Same Well puikiai albumui tinka kaip paskutinė kompozicija.

Albumas, bendrai tariant, ausiai malonus ir skambesiais turtingas, tik kiek stokojantis vienodai stiprios formos dainų rašymo ir komponavimo fronte. Dėl to jam skiriu 9-etą su minusėliu.