Žinau Damien Rice daugiausiai iš jo populiariausios dainos „9 crimes“ vaizdo klipo. Originalu. Įtraukia. Subtilus balsas. Šįkart norėdamas paklausyti šio to ramesnio, prisiruošiau geriau susipažinti su šiuo atlikėju ir paklausyti pirmą jo albumą mažai (arba labai daug) ką pasakančiu pavadinimu O. Likau šiek tiek nuviltas, nes albumas nebuvo toks raminantis, kokio tikėjausi. Ką gi, patryniau rankas ir apsidžiaugiau. Štai dar kartą mane nustebino muzika!Galima sakyti, kad vietomis albumas netgi apgaulingas. Žinoma, to siekiama sąmoningai. Lengvi tarsi angelėlių balsai (čia Damien Rice neabejotinai dėkingas Lisai Hannigan) užliūliuoja, o po to užklumpa energijos pliūpsniu. Damien Rice mėgsta patriukšmauti, tą aiškiai girdime „Cheers darlin‘“ ir „I remember“ kūriniuose. Pastarasis man labiausiai ir patiko.Albumas pateikia įvairias nuotaikas – ramumą, energingumą, ilgesį, aistrą. Šias nuotaikas papildo vis kitaip skambantys instrumentai, jų deriniai. Taigi klausytojas vis iš naujo įtraukiamas, neturi laiko kada nuobodžiauti, ir tai yra gerai.O kas man atrodė ne itin gerai, tai daugelio dainų pabaigos. Vienose pritrūko fantazijos, kitos pasirodė dirbtinokos ar perkrautos. Mano nuomone, leista sau šiek tiek atsipalaiduoti ir neužbaigti darbo iki galo. Laimei, tai bendro vaizdo negadina. Tikiu, kad kitiems gali pasirodyti netgi teigiamas dalykas ir kelti simpatijas.Žinau Damien Rice daugiausiai iš jo populiariausios dainos „9 crimes“ vaizdo klipo. Originalu. Įtraukia. Subtilus balsas. Šįkart norėdamas paklausyti šio to ramesnio, prisiruošiau geriau susipažinti su šiuo atlikėju ir paklausyti pirmą jo albumą mažai (arba labai daug) ką pasakančiu pavadinimu O. Likau šiek tiek nuviltas, nes albumas nebuvo toks raminantis, kokio tikėjausi. Ką gi, patryniau rankas ir apsidžiaugiau. Štai dar kartą mane nustebino muzika!Galima sakyti, kad vietomis albumas netgi apgaulingas. Žinoma, to siekiama sąmoningai. Lengvi tarsi angelėlių balsai (čia Damien Rice neabejotinai dėkingas Lisai Hannigan) užliūliuoja, o po to užklumpa energijos pliūpsniu. Damien Rice mėgsta patriukšmauti, tą aiškiai girdime „Cheers darlin‘“ ir „I remember“ kūriniuose. Pastarasis man labiausiai ir patiko.Albumas pateikia įvairias nuotaikas – ramumą, energingumą, ilgesį, aistrą. Šias nuotaikas papildo vis kitaip skambantys instrumentai, jų deriniai. Taigi klausytojas vis iš naujo įtraukiamas, neturi laiko kada nuobodžiauti, ir tai yra gerai.O kas man atrodė ne itin gerai, tai daugelio dainų pabaigos. Vienose pritrūko fantazijos, kitos pasirodė dirbtinokos ar perkrautos. Mano nuomone, leista sau šiek tiek atsipalaiduoti ir neužbaigti darbo iki galo. Laimei, tai bendro vaizdo negadina. Tikiu, kad kitiems gali pasirodyti netgi teigiamas dalykas ir kelti simpatijas. O žinant, kad tai pirmas Damien Rice blynas, tai šie apdegę kraštai tampa visai pateisinami ir verčia klausti, o kaip jam seksis toliau?..
Man tai vienas dalykas su dabartiniais emoji, tai kad jie gerokai didesni nei tekstas ir kartais dėl to negražiai atrodo. Nors nauji atrodo per maži, bent iš mano ekrano žiūrint, todėl net nežinau, koks sprendimas būtų geriausias.
Šiaip, at the end of all this, man emoji nėra svarbus reikalas. Jei jų nebūtų, aš nelabai ir pasigesčiau. Galėčiau parašyti dvitaškį ir D didžiąją arba skliaustą ir to užtektų visiems suprasti šiais laikais
Ten kažkokių elaborate emoji, kur ten visokių profesijų žmogeliukai būna ir pan. komplikuotos nesąmonės nenaudoju. Vėliavėlių ir tų turbūt nėra tekę gyvenime panaudoti.
Nu aš emoji prisijaukinau ir kartais komentaruose vartoju, tiesa, aš naudoju dažniausiai visokius generic smile'us ar kažkokius simbolius (kaip būna visokios varnelės, up-arrow, šauktukai facebook'e arba discord'e).
Kaip ir va emoji aptarimas yra naudingas. Būtų įdomu sužinoti ir visų nuomonę apie juos, kad ir esamus, kas kokius mėgsta naudoti, arba kodėl nemėgsta.
Ne jokia segregracija, tiesiog būtų chaosas jei ne iki galo funkcionuojantis būtų pas visus iš karto. Yra ką galima pokalbių dėžutėje pasakyt, ir yra ko ne. Manau, vis tiek maloniau žinoti, kad kažkas išvis daroma, negi ne?
Segregacija kažkokia... )))))))))
Kadangi mes neturėtume žinot šios informacijos, tai gal geriau jam a.ž. rašyt negu pokalbių dėžutėje dėstyti problemas. Efektyviau tiesiog. Mes vis tiek nerelate'inam.
2013 m. vasario 26 d. 14:48:29
Žinau Damien Rice daugiausiai iš jo populiariausios dainos „9 crimes“ vaizdo klipo. Originalu. Įtraukia. Subtilus balsas. Šįkart norėdamas paklausyti šio to ramesnio, prisiruošiau geriau susipažinti su šiuo atlikėju ir paklausyti pirmą jo albumą mažai (arba labai daug) ką pasakančiu pavadinimu O. Likau šiek tiek nuviltas, nes albumas nebuvo toks raminantis, kokio tikėjausi. Ką gi, patryniau rankas ir apsidžiaugiau. Štai dar kartą mane nustebino muzika!Galima sakyti, kad vietomis albumas netgi apgaulingas. Žinoma, to siekiama sąmoningai. Lengvi tarsi angelėlių balsai (čia Damien Rice neabejotinai dėkingas Lisai Hannigan) užliūliuoja, o po to užklumpa energijos pliūpsniu. Damien Rice mėgsta patriukšmauti, tą aiškiai girdime „Cheers darlin‘“ ir „I remember“ kūriniuose. Pastarasis man labiausiai ir patiko.Albumas pateikia įvairias nuotaikas – ramumą, energingumą, ilgesį, aistrą. Šias nuotaikas papildo vis kitaip skambantys instrumentai, jų deriniai. Taigi klausytojas vis iš naujo įtraukiamas, neturi laiko kada nuobodžiauti, ir tai yra gerai.O kas man atrodė ne itin gerai, tai daugelio dainų pabaigos. Vienose pritrūko fantazijos, kitos pasirodė dirbtinokos ar perkrautos. Mano nuomone, leista sau šiek tiek atsipalaiduoti ir neužbaigti darbo iki galo. Laimei, tai bendro vaizdo negadina. Tikiu, kad kitiems gali pasirodyti netgi teigiamas dalykas ir kelti simpatijas.Žinau Damien Rice daugiausiai iš jo populiariausios dainos „9 crimes“ vaizdo klipo. Originalu. Įtraukia. Subtilus balsas. Šįkart norėdamas paklausyti šio to ramesnio, prisiruošiau geriau susipažinti su šiuo atlikėju ir paklausyti pirmą jo albumą mažai (arba labai daug) ką pasakančiu pavadinimu O. Likau šiek tiek nuviltas, nes albumas nebuvo toks raminantis, kokio tikėjausi. Ką gi, patryniau rankas ir apsidžiaugiau. Štai dar kartą mane nustebino muzika!Galima sakyti, kad vietomis albumas netgi apgaulingas. Žinoma, to siekiama sąmoningai. Lengvi tarsi angelėlių balsai (čia Damien Rice neabejotinai dėkingas Lisai Hannigan) užliūliuoja, o po to užklumpa energijos pliūpsniu. Damien Rice mėgsta patriukšmauti, tą aiškiai girdime „Cheers darlin‘“ ir „I remember“ kūriniuose. Pastarasis man labiausiai ir patiko.Albumas pateikia įvairias nuotaikas – ramumą, energingumą, ilgesį, aistrą. Šias nuotaikas papildo vis kitaip skambantys instrumentai, jų deriniai. Taigi klausytojas vis iš naujo įtraukiamas, neturi laiko kada nuobodžiauti, ir tai yra gerai.O kas man atrodė ne itin gerai, tai daugelio dainų pabaigos. Vienose pritrūko fantazijos, kitos pasirodė dirbtinokos ar perkrautos. Mano nuomone, leista sau šiek tiek atsipalaiduoti ir neužbaigti darbo iki galo. Laimei, tai bendro vaizdo negadina. Tikiu, kad kitiems gali pasirodyti netgi teigiamas dalykas ir kelti simpatijas. O žinant, kad tai pirmas Damien Rice blynas, tai šie apdegę kraštai tampa visai pateisinami ir verčia klausti, o kaip jam seksis toliau?..