Koks malonus jausmas, kai ateini pasiklausyt albumo, visiškai skeptiškų, šaltakraujiškų nuotaikų, ir jis maloniai tave nustebina, ištirpdydamas visus tuos sielos ledus. Nėra nei vienos nepatinkančios dainos. Albumas labai skoningai sustyguotas, nei per daug nei per mažai. Kai kurie nuskambėję rifai pasirodė girdėti išvis pirmą kartą, kas man turbūt paliko patį didžiausią įspūdį, nors kai kurie ir girdėti bei atklausyti. Vis dėlto, nuobodulio nebuvo nei lašo. O Glennas tik patvirtino, kad yra puikių tekstų rašytojas. Man jo stilius labai mielas, vietomis net poetiškas, kaip galima pastebėti lyriškai mieloje Pull the Sun. Kai kurie tekstai primityvesni, tinkantys klasikiniam rokui/metalui. Bet bendrai labai gerai. Lyderių nelabai turiu, nes dainos pasirodė labai jau apylygės savo gerumu. Nors galbūt įdomesnėmis pavadinčiau Last Ride, The Witching Hour... Bendrai 9.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
Mano pažintis su Danzig pasibaigia ties keliomis žymesnėmis jų dainomis, todėl šis albumas yra pirmasis pilnai išklausytas albumas. Ir jis mane suintrigavo. Aišku, dvilypūs jausmai šiek tiek kamuoja, nes kai kurių dainų, ypač esančių pirmoje pusėje (Devin On Hwy 9, Last Ride, iš dalies ir Black Laden Crown), rifai man skamba pernelyg 80-ųjų stiliumi, gal net nėra pirmą kartą atlikti, nes atrodo, kad tai jau kažkur skambėjo, tai jau kažkur girdėjau. Albumo viduriuke yra keletas dainų, kurios manęs nepalietė, tačiau Danzig doom'as skamba ganėtinai įvairiomis spalvomis skirtingose dainose, todėl jie nėra jau tokie tamsūs. The Witching Hour persipinančios gitaros skamba daug pakiliau nei Black Laden Crown tamsuma, nors abu kūriniai savo išdėstymu ir atmosfera yra pakankamai įdomūs. Nors turiu pripažinti, kad labiausiai mane primušė paskutinė daina Pull The Sun - tiek daug galios, pakilumo, melodingumo ir gitarų vienoje dainoje dar nesu girdėjęs turbūt nei vienoje Danzig dainoje. Aš tikiu, kad čia mano išprusimo stoka, bet galbūt Pull The Sun tikrai yra labai koncentruotas ir vykęs kūrinys, šio albumo kontekste tikrai išsiskiriantis. Be šio kūrinio tikrai stiprios atrodo jau minėtos Black Laden Crown ir The Witching Hour, taip pat sužavėjo Blackness Falls ir labai įsikalė sunkus rifas iš Eyes Ripping Fire. Parašysiu tokį netvirtą 9-etą šiam albumui su pasižymėjimu, kad jį reikia perklausyti dar porą kartų, kad iki galo suprasti tokias dainas kaip But a Nightmare ar Last Ride.
Gal as cia toks vienas bet talking heads ir REM nera 1 hito grupes! Gal jos legendines labiau nei nightwish, marduk ar net within temptation bet cia kaip kam
2017 m. gruodžio 17 d. 22:03:55
Koks malonus jausmas, kai ateini pasiklausyt albumo, visiškai skeptiškų, šaltakraujiškų nuotaikų, ir jis maloniai tave nustebina, ištirpdydamas visus tuos sielos ledus. Nėra nei vienos nepatinkančios dainos. Albumas labai skoningai sustyguotas, nei per daug nei per mažai. Kai kurie nuskambėję rifai pasirodė girdėti išvis pirmą kartą, kas man turbūt paliko patį didžiausią įspūdį, nors kai kurie ir girdėti bei atklausyti. Vis dėlto, nuobodulio nebuvo nei lašo. O Glennas tik patvirtino, kad yra puikių tekstų rašytojas. Man jo stilius labai mielas, vietomis net poetiškas, kaip galima pastebėti lyriškai mieloje Pull the Sun. Kai kurie tekstai primityvesni, tinkantys klasikiniam rokui/metalui. Bet bendrai labai gerai. Lyderių nelabai turiu, nes dainos pasirodė labai jau apylygės savo gerumu. Nors galbūt įdomesnėmis pavadinčiau Last Ride, The Witching Hour... Bendrai 9.
____________________
Gaila, kad Dievas mūsų nebepageidauja čia.
2017 m. gruodžio 17 d. 18:49:33
Mano pažintis su Danzig pasibaigia ties keliomis žymesnėmis jų dainomis, todėl šis albumas yra pirmasis pilnai išklausytas albumas. Ir jis mane suintrigavo. Aišku, dvilypūs jausmai šiek tiek kamuoja, nes kai kurių dainų, ypač esančių pirmoje pusėje (Devin On Hwy 9, Last Ride, iš dalies ir Black Laden Crown), rifai man skamba pernelyg 80-ųjų stiliumi, gal net nėra pirmą kartą atlikti, nes atrodo, kad tai jau kažkur skambėjo, tai jau kažkur girdėjau. Albumo viduriuke yra keletas dainų, kurios manęs nepalietė, tačiau Danzig doom'as skamba ganėtinai įvairiomis spalvomis skirtingose dainose, todėl jie nėra jau tokie tamsūs. The Witching Hour persipinančios gitaros skamba daug pakiliau nei Black Laden Crown tamsuma, nors abu kūriniai savo išdėstymu ir atmosfera yra pakankamai įdomūs. Nors turiu pripažinti, kad labiausiai mane primušė paskutinė daina Pull The Sun - tiek daug galios, pakilumo, melodingumo ir gitarų vienoje dainoje dar nesu girdėjęs turbūt nei vienoje Danzig dainoje. Aš tikiu, kad čia mano išprusimo stoka, bet galbūt Pull The Sun tikrai yra labai koncentruotas ir vykęs kūrinys, šio albumo kontekste tikrai išsiskiriantis. Be šio kūrinio tikrai stiprios atrodo jau minėtos Black Laden Crown ir The Witching Hour, taip pat sužavėjo Blackness Falls ir labai įsikalė sunkus rifas iš Eyes Ripping Fire. Parašysiu tokį netvirtą 9-etą šiam albumui su pasižymėjimu, kad jį reikia perklausyti dar porą kartų, kad iki galo suprasti tokias dainas kaip But a Nightmare ar Last Ride.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas