Naujienos
|
Dienoraščiai
|
Stiliai
|
Grojaraščiai
Diskusijų temos
|
Kūryba
|
Vartotojai
|
Komentarai
|
Dainų tekstai
|
Gairės
|
|
|
|
Komentarai (1)
Susijusi muzika: pasirinkti
Suraskite ir pridėkite norimus kūrinius, albumus arba grupes:
Susijusi muzika: pasirinkti
Copyright 2001-2025 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.
2024 m. kovo 6 d. 22:39:06
Nebuvau iki šiol susipažinęs su šia grupe, tačiau reikia pripažinti, kad man tai skamba kaip originali atgaiva po derivatyvinio Greta Van Fleet roko, nors šiaip jau Rival Sons užima tą pačią bliuzinio hardroko nišą. Nors realiai į šį albumą mane atvedė singlai Nobody Wants To Die ir Rapture, tačiau tenka pripažinti, jog galiausiai mano širdį užkariavo trys kitos dainos albume: Mirrors, Horses Breath ir Darkside. Jau Mirrors nustato šio albumo (o, spėju, ir apskritai grupės) skambesio standartą: dermė tarp akustinio ir šaižesnio skambesio (šaižus gali būti tiek klavišas, kaip šiuo atveju, tiek gitara arba bosas), upfront būgnavimas ir nebūtinai posmas-priedainis struktūrą sekantis komponavimas. Mirrors turi papildomą šarmą, nes joje yra klasiškai skambantys elektriniai vargonai, kurie spinduliuoja vėlyvais 60-ais / ankstyvais 70-ais, ypač jei šalia jų pridedam akustinę gitarą. Labai vykusios gitaros soluotės daugumoje dainų, ypač Mirrors ir Horses Breath. Kalbant apie pastarąją dainą, ji man gal net stipriausiai iš visų trijų įsirėžia. Truputį ambientinė įžanga ir užsklanda, kurios supa stiprų, ritmišką, bet tuo pačiu melodiškai įtaigų skambesį. Šioje dainoje yra du netikėti pirmaplaniai instrumentai: būgnai ir vokalas. O gitara kuria labai patrauklią atmosferą, aukštesniame registre posmuose ir žemam, bene bosiniam registre priedainiuose. Harmoniją stipriai įtvirtina smagi boso linija. Na ir Darkside, ypač antroji dainos pusė yra epiškai skambantis albumo uždarymas.
Tačiau kas man albume nepatinka, tai kokybinis disbalansas. Visgi penkios nepaminėtos dainos man yra kiek silpnesnės. Tai geros dainos (kaip minėjau, būtent dvi iš jų mane ir paskatino perklausyti albumą), bet nepriaugančios, gal kiek užsimirštančios. Gal kiek per saldžiai skamba Bright Light (nors net joje yra patrauklių ausiai gitaros arpeggio motyvų). Bird In The Hand kiek statiška, stokoja įstringančios melodijos. Rapture turi gerą, savotiškai skambantį leitmotyvą, bet jis gal kiek pernaudojamas dainoje ir pasijaučia, kad muzikaliai daug turiningumo Rapture nėra. Guillotine viena labiausiai pamišusių dainų albume, bet galbūt tokiu būdu, kad ji vienu metu yra hit ir miss. Savotiška priešingybė Bird In The Hand – jei pastaroji niekuo nepaperka, tai Guillotine poliarizuoja atskirais momentais tiek į simpatijų, tiek į antipatijų pusę. Na ir Nobody Wants To Die visai vykęs, įsimintinas, gal kiek simplistinis hitas, sakyčiau.
Dėl to, kad daugiau nei pusę albumo labai esu linkęs vertinti ne puikiai, bet pakankamai gerai / vidutiniškai, tai nesinori rašyti aukšto balo, nors šiaip jaučiu, kad šis albumas man balansuoja 8-9 riboje. Visgi apsistosiu ties labai stipriu 8-etu (pabrėždamas tą stiprumą lyginant su Greta Van Fleet praėjusių metų albumu, kuriam nuseikėjau gerokai silpnesnį 8-etą). Gal rytoj išsimiegosiu ir nuspręsiu balą perridenti į aukštesnę pusę.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas