Some Great Reward
Depeche Mode

Vienas geriausiai subalansuotų darbų iš ankstyvosios DM eros. Tuo būdu, kad visos kompozicijos panašiai įdomios ir labai sunku išskirti silpną vietą, jis man panašus į irgi solidų pirmtaką Construction Time Again, nors aname dar buvo nemaža pozityvo — čia visos kompozicijos skamba savotiškai tamsiai, su tokia sarkazmo spalva, smagūs perkusijos garsai dažnai įveda intrigos į kompozicijas. Kažkokių aukštesnių muzikinių meistriškumo lygių čia dar nesiekiama, nors Blasphemous Rumours irgi įspūdingai gerai išpildyta daina, viena mano mėgstamesnių visame DM repertuare. Bet visas albumas į Violator nesilygiuoja. Daugumai dainų surašiau 8-etus, bet tie 8-etai iš esmės nesilpni. Dar be paskutiniosios šio albumo dainos kiek labiau įsikerta Lie to Me, Stories of Old turi įdomių vingių. Jų turi ir Something to Do, bet šios dainos ritmas kartais pasidaro koktus. People Are People ir Master And Servant yra cheesy dainos in some sense, bet nesu negatyviai jų atžvilgiu nusiteikęs. Galbūt mažiausiai emocijų man sukuria lėtesnės šio albumo dainos: It Doesn't Matter ir Somebody. Tuo būdu man šis albumas linkęs konkuruoti su Music For The Masses, tik pastarasis buvo ne toks subalansuotas: kiek daugiau itin stiprių kompozicijų, bet yra ir mažiau pavykusių lyginant su bet kuria iš šio albumo kompozicijų. Tuo šis albumas, kad ir mažiau poliarizuotas, duoda labai komfortišką ir stabilų jausmą ir jauties klausydamas tikrai gerą darbą. Todėl nesijaučiu pasiruošęs rašyti mažesnio balo nei Music For The Masses ir tą progą išrašau tokį patį pažymį: 9-etą su minusiuku.