Empath
Devin Townsend

Empath yra tas albumas, kurio kartą paklausęs, nepriklausomai nuo to, ar tau prilipo, ar ne, bet gali konstatuoti, kad čia kūrybingumo matmenys yra tokie aukšti, gal net aukštesni nei tavo suvokimo lygis, dėl ko tu negali prisiversti savęs pamėgti albumo. Šitas albumas skamba taip, kad iškart galvoji, jog apžvalgininkams čia bus kur padalinti liaupses. Ir išties, nemaža dalis sako, kad Empath yra tiek vienas originaliausių šių metų albumų, tiek vienas geriausių Townsend'o plačioje diskografijoje. 

Šitas albumas yra įdomus, bet sunkokai virškinamas. Gan įdomi bruožų kombinacija, nulemta stilistinio išsibarstymo ir žymiosios Townsend'o a-la-wall-of-sound produkcijos. Aš gal susilaikysiu nuo teiginių, kad tai "geriausias albumas diskografijoje ar šiais metais ar pan.", bet kad tai masyvus darbas, tai tikrai. Čia Devin'as progresyvaus metalo žanrą pakelia į beveik šaržišką pompastikos fiestą. Bet tai yra DT skambesio vizitinė kortelė, neveltui vienas apžvalgininkas sakė: "The most Devin album Devin recorded". Kita vertus, net keista, kad aš neturiu tvirtos nuomonės nė apie vieną iš Devin Townsend ir jo visų projektų albumų, nes jie visi yra pakankamai ekscentriški. Gal mano širdies arčiausiai yra minimalistinis DTP albumas "Ki", bet nebūčiau tikras. Na, o "Empath" tikrai konkuruotų dėl simpatijų su bet kuriuo albumu.

Turiu pasakyti, kad kai kurios albumo vietos mane vis dar išmuša iš vėžių ir aš jų stačiai nesuprantu, nesugebu pamėgti. Išskirčiau dainas "Why?" ir "Borderlands". "Why?" man yra visiškas "seilėtėkis", iš kurio pabandyta padaryti kažką progresyvaus ir taip visai sumakaluota. "Borderlands" yra ilga, bet nuobodi daina. Joje būta potencialo, bet dainos įspūdis išgaruoja jai įpusėjus. "Requiem" yra toks intarpas, kurio galėtų albume ir nebūti, jis nieko neįveda į albumą. O "Castaway" galėtų būti dainos "Genesis" įžanga, jos nebuvo būtina atskirti kaip atskiros dainos.

Tačiau kitos šešios dainos yra aukščiausios klasės. "Genesis" turbūt mano mėgstamiausia iš visų, joje, išlaikant efektingą pagrindinę kūrinio temą, sukamasi apie įvairius skambesius ir stilius, įveliama netikėtų intarpų ir rifų, kurie neveikia efekto destruktyviai, kaip tik — stiprina įspūdį. "Hear Me" yra galinga ir kompleksiška bomba, "Evermore" yra turbūt dinamiškiausias, daug greito grojimo turintis kūrinys, ir čia išraiškingiausiai dirbama kompiuteriniais garsais. Man labai patinka "Evermore" instrumentinė dalis, kur spacy atmosfera sintezatoriais kuriama, o rifai užtvirtina visą motyvą. "Spirits Will Collide" yra labai klasiškas ir melodingas numeris, moterų choras antrame plane prideda "magijos". Kažkodėl daug kam neprilimpa "Sprite", bet aš labai mėgstu klausytis šios dainos — tai neįtikėtinai žaismingas, tikrai netolygaus metro kūrinys (na, aš ne ekspertas, bet 4/4 nekvepia). Tai dar ir gana atmosferinis gabalas, apjungiantis mano mėgstamus albumų "Ghost" ir "Ki" skambesius. O dar tas sintezatoriaus finalas įdomus. Na ir žinoma, "Singularity". Opusas, kuris iš pirmo karto nesusiguli, tačiau tam tikri momentai stumia klausytis vėl ir vėl, kol pagaliau suvirškini šį gigantą. Įžangoje primenantis Gilmour'o laikų Pink Floyd, toliau vis stiprėja ir stiprėja, kol pasiekia pakankamai brutalaus skambesio rifus "There Be Monsters" dalyje, kurią aš turbūt labiausiai mėgstu. Po to, persiritus į antrąją pusę, prasideda šizofrenijos su sintezatoriais, džiazine ritmika, keistais žaidimais su elektrine gitara (kokius mėgsta Peter Hammill'is su VdGG pastaruoju metu), na ir finalas puikus ir pakilus, panašus į "Transcendence" albumo skambesį. 

Būtent dėl šių šešių nepriekaištingų kompozicijų aš šį albumą vertinu 10 balų, jos nusveria šio albumo silpnąsias vietas taip ženkliai, kad apie jų egzistavimą ir pamiršti. Pasikartoju — vienas masyviausių 2019-ųjų metų albumų kol kas!