A Dramatic Turn of Events
Dream Theater

Man A Dramatic Turn of Events visada buvo sunkus albumas. Sunkus ne metaline prasme, aš kaip tik sakyčiau, kad čia trūksta aštrumo ir drąsumo skambesyje. Visgi Dream Theater'iams rokiška maniera nelabai tinka, jie labiau sutverti metalinei muzikai (todėl esu toks didelis Train of Thought fanas). Revisit'inu pastarojo dešimtmečio atlikėjų kūrybą, todėl ir perklausiau DT albumus nuo šio iki Distance Over Time. Pastebėjau tą patį dalyką, kuris man kirbėjo dėl šio albumo visada: albumas atsidaro neįtikėtinai gerai, o po to virsta nuoboda. Pirmos trys dainos yra Dream Theater savo aukščiausioje formoje. On The Backs of Angels yra skambus, sumaniai sukomponuotas prog'o opusas. Build Me Up, Break Me Down, nepaisant to, jog turi šiek tiek Linkin Park savyje (karts nuo karto išlenda DT bandymas apeliuoti į nu metal, vienas iš tokių yra viena mėgstamiausių mano dainų Honor Thy Father), yra skambus hitas su be galo pagaviu priedainiu. Praktiškai tąsa praeito albumo dainai A Rite of Passage, kuri irgi sutverta būti hitu DT konteste. Lost, Not Forgotten – bene geriausiai išpildytas stambus gabalas, su daug įvairių motyvų ir pakankamai sunkių rifų. Bet ganėtinai keistokos atmosferos This Is The Life ir blanki progroko (tikrai nebe metalo) siuita Bridges In The Sky man numuša ūpą ir jis albumo metu nebeatsigauna, nors šį albumą nagrinėju jau beveik dešimtmetį (nes DT atradau šiek tiek vėliau po šio albumo išėjimo). Vienintelė vieta, kurią galime vadinti beveik ikonišku Dream Theater momentu, yra ta be galo smagi Breaking All Illusions įžangos melodija ir ypač Rudess'o sintezo linija. Tačiau vėlgi, visas kūrinys neatlaiko ir man net šiek tiek gaila, kad toks smagus motyvas išnaudotas ne tokiai jau ir įspūdingai dainai. 

Vis tik pastebėjau teigiamą dalyką šiame albume: Jordan'as Rudess'as yra absoliuti šio albumo žvaigždė ir tiesiog užmuša kitų narių indėlį savo partijomis. Man užtenka vien jau On The Backs of Angels klavišų partijų ir įtraukiančių antraplanių sintezo garsų. Labai erdvus, turtingas garsavaizdis, man patinka, kai Dream Theater leidžia sau momentais skambėti kaip space roko grupė. Ir visose albumo dainose, jei neužkabina melodija, tai bent jau pasižaviu Rudess'o nerealiu įdirbiu. Ir, žinoma, Breaking All Illusions įžanginis motyvas... fantastika. Ko šiam albumui trūksta, tai Petrucci įvairiaspalviškumo. Jo rifavimas labai mechaniškas, o Mangini vietomis jo nepapildo galingais ritminiais intarpais (irgi daugiau kala mechaniškai, monotoniškai, pasiilgstu didesnės Portnojiškos sinkopacijos), dėl to šis albumas toks ir blankus. LaBrie, sakyčiau, vokaliai irgi nežiba. Jo geresnio vokalinio performanso būta ir ateityje (The Astonishing vokaliai skamba daug geriau). 

Norėčiau paspausti like ir parašyti 9-etą, bet 2/3 albumo man nedaro didelės impresijos, nepaisant to, jog pirmasis trečdalis vertas bene 10-uko. Visgi stiprus 8-etas. Ne pats mėgstamiausias Mangini eros DT albumas, bet geresnis nei The Astonishing visa galva. 

Vidutiniškai geras, anksčiau nevertintas dėl pernelyg artėjančio link AOR skambesio. Dabar esu apsipratęs ir randu čia aibę intriguojančių momentų. Pasigendu įdomesnių (įsimintinesnių) vokalinių partijų, ir kaip anksčiau vargina užsitęsusios Petručio - Rudeso dvikovos. Manginis antrame plane darbuojasi pagirtinai, net ir be super efektingų kontratakų. 

Majango bosas vis taip pat epizodiškas, bet veiksmingas, turi savo žvaigždės akimirkų.