Six Degrees of Inner Turbulence (CD 1)
Dream Theater

Alvydo komentaras, parašytas prieš 11 metų, yra toks taiklus, kad niekada nejaučiau poreikio pačiam pasisakyti čia apie šitą albumą, nes nieko naujo neišrasiu. Mano santykis su šiuo albumu (ypač pirmąja jo puse) nuolatos augo per pastarąjį dešimtmetį. Jei prieš 10 metų būčiau sakęs, kad Train of Thought yra mano mėgstamiausias albumas, o 6DOIT lūkuriuoja antroje ar trečioje vietoje, tai dabar beveik neabejodamas 6DOIT nominuočiau savo mėgstamiausiu Dream Theater albumu.

Šitoj eroj Dream Theater atrado savo pikinį skambesį: Petručio gitara skamba tvirtai ir griežtai rifuose, bet nepraranda melodingumo soluotėse, Rudessas labai vietoj ir laiku išsitraukia kompozicijai reikalingus klavišų pragrojimus ir skirtingus klavišo tonus (jei reikia vargoniško skambesio, jis sugros Hammondo tonu, jei reikia skaidresnės spalvos, jis nepabijos skambaus sintezo ir pan.), o Portnojaus būgnavimas galingas, bet ir intriguojančiai kompleksiškas. Myungo boso ir LaBrie vokalo pasirodymai taip pat labai solidūs. Visais šiais požymiais pasižymėjo ir Train of Thought, ir iš dalies Scenes From A Memory.

Tačiau man 6DOIT labiausiai užtvirtina papildomas faktorius: nereali skambesio dinamika. Jei Train of Thought turėjo daug tankaus, sunkaus, rifingo skambesio, tai šitame albume grupė nesibodi įvelti daug melodingesnių, atmosferiškesnių momentų. Turbūt tik albumą atidaranti progmetalio fiesta The Glass Prison savo energija atitinka Train of Thought braižą. Tačiau kitos kompozicijos geba pasiūlyti papildomų nuostabių akcentų. Mėgstu sakyti, kad Blind Faith turi viena mane labiausiai pakerinčių melodingų įžangų roko/metalo muzikoje. Misunderstood ekspresyvų charakterį taip pat stipriai pabrėžia tai, kad kompozicija prasideda palengva. The Great Debate yra viena sumaniausių Dream Theater dainų – ne tik dėl neįprastos, sudėtingos tematikos, bet ir dėl kompozicinių pasirinkimų, kaip muzikaliai įrėminamas šis debatas, svyruojant nuo stipriais rifais pabrėžtų stipresnių lyrinio subjekto tezių iki klavišinių, boso ir būgnų atmosferoje (savotiškam muzikiniam rūke) skambančių televizinių pranešimų. Disappear melancholiška baladė taip pat yra gan unikalią muzikinę nuotaiką turintis kūrinys Dream Theater repertuare.

Antrojoje albumo pusėje esanti 6DOIT titulinė oktalogija mane irgi žavi, bet aš jos klausau šiek tiek rečiau. Ji taip pat atskleidžia neįprasta, simfoninę Dream Theater metalo pusę. Tos kompozicijos uvertiūra yra visiškai grynas, aukščiausios prabos simfoninis progmetalis. Tai, kaip vientisoj muzikinėj siuitoj yra suderinamos tokios aršios dalys kaip War Inside My Head, The Test That Stumped Us All ir tokios melodingos dalys kaip Goodnight Kiss bei Solitary Shell, yra įspūdinga. Petručio solo tarp Goodnight Kiss ir Solitary Shell yra viena emocingiausių jo soluočių man asmeniškai, viena iš tų nedažnų soluočių, kur Petručis skamba arčiau Deivido Gilmoro negu techniškai nepriekaištingo roboto.

Vienas mano mylimiausių ir dažniau klausomų progresyvaus metalo albumų. 10 su pliusu.

Nuolat grįžtu prie šio DT albumo. Jis man tinkamas visoms nuotaikoms. Glass Prison kelia mane į praeitį, kuomet užsiklausydavau Black Sabbath.Ir išties, įžanga primena dainos Black Sabbath įžangą, tolau Sabbath Bloody Sabbath slogumas ir pagaliau reikalas įsivažiuoja į DT nuosavas vėžias, kur pasijuntu, lyg žiūrėčiau kriminalines kronikas. Blind Faith - energijos ir melodingo nunešimo banga. Puikus kūrinys. Misunderstood - ramybės sala su bangų mūša į krantą. Dainos pabaigoje išnyra miražai ir šiaip psichodelinė fantasmagorija. Great Debatre - kaleidoskopinė panorama - čia užgirsi net Pink Floyd "On the Run" motyvą pačioje pabaigoje. O paskutinė Disappier mane tiesiog žudo savo skausminga melancholija, toks saldus skausmas.

Kaip dabar madinga klausti, kokį albumą laikai savo gyvenimo garso takeliu, ko gero atsakyčiau, kad Six Degrees of Inner Turbulence CD1 arba Pink Floyd Dark Side of the Moon.