Future Past
Duran Duran

Albumas tikrai įdomus, tačiau singlas Invisible man taip prilipo ir patiko, kad turėjau net ir dar didesnius lūkesčius. Ir dabar Invisible lieka mėgstamiausia, labiausiai užkabinančia albumo daina ir yra puikus opener'is. Bendrai imant įspūdis klausantis šio albumo kinta pagal dažnai sutinkamą parabolinį dėsningumą: pradžia stipri, po to duobė, o gale vėl užkilama iki beveik to paties lygio, kurį uždavė pirmos kelios dainos albume. Štai iš pradžios man ir All of You pasirodė smagi, o šiek tiek tamsesnė Give It All Up net ir dar šiek tiek labiau patiko. Bet Anniversary melodija kiek įkyroka, o titulinė Future Past nuskambėjo gan blankiai ir nykiai, tai nuo šitos vietos albumas perėjo į mažiau įdomią, eilinio pop albumo fazę. Iš tos fazės turbūt labiausiai nepatiko Tonight United. Wing ramus motyvas jau buvo ženklas, kad albumas žada grįžti į formą ir jis grįžo sulig Hammerhead – skambi, bet truputį melancholiška daina su labai groovy instrumentų skambesiu ir repo Ivorian Doll sekcija. More Joy! šiek tiek ekstravagantiškesnis, saldesnis numeriukas. Vis tik jei kažkas ir priauga iki Invisible lygio albume, tai finalinė Falling, kuri šiaip jau išsiskiria iš bendro albumo vaizdelio savo artrokiška maniera, džiaziniais pianino pragrojimais ir apskritai gan organišku, o ne sintetiniu išpildymu. Melodija labai įsirėžianti. 

Nors būtent ta duobė viduryje neleidžia albumui parašyti didesnio balo nei 8-eto su pliusu, tačiau jame tikrai yra smagių kūrinių ir Duran Duran nepraranda savo kaip vienos sumaniausių pop muzikos grupių įvaizdžio.  

Dabar jau visi, tik eiliškumas neatitinka (negaliu pakeisti dėl techninių nesklandumų).

8/10 - geras albumas, tik čia nurodyti ne visi kūriniai.