Dust and Dreams
Camel

Man šitas albumas klausosi maloniau nei Harbour of Tears ir tiesą sakant, muzikaliai yra panašesnis į Stationary Traveller negu į pastarąjį (matyt tą lemia Scherpenzeel'o grojimo klavišais stilius). Bet kažkodėl balų prasme šį albumą suvertinau prasčiau nei Harbour of Tears ir dėl to turbūt kaltas šio albumo formatas, kuris super primena The Snow Goose, kuri buvo iškarpyta į poros minučių instrumentalus, kurie atrodo per trumpi ir nespėjęs įsivažiuoti ir pajausti pilno pasitenkinimo tu rašai būtent tai kompozicijai žemesnį balą nepaisant to, jog ji puikiai įsilieja į albumo visą tėkmę (ypač kai tas albumas konceptualus). Bet šitas albumas tikrai lengviau mane pasiglemžia negu Harbour of Tears, kas yra keista iš tos pusės, jog Dust and Dreams dažnai vadinamas silpniausiu post-80s Camel albumu. Taip, galbūt šis albumas ne Rajaz, tačiau turi krūvą intriguojančių momentų, ir jau supranti, kad šitas albumas turės savotišką, unikalią atmosferą jau nuo pat Dust Bowl instrumentinės įžangos. Pirma albumo pusė tikrai gan stipri, puikios yra vokalinės dainos, iš kurių labiausiai mėgstu Mother of Road, nors ir instrumentiniai intarpai (Dusted Out, Milk N' Honey, Needles) turi savo šarmo. Po nerealios, šiurpios Storm Clouds man albumas antroje pusėje šiek tiek išsikvepia. Nors yra puikių padraskymų gitara Cotton Camp ir visai solidus yra Hopeless Anger instrumentalas, tačiau bendras įspūdis toks, kad antrai pusei trūksta tokių stiprių vokalinių dainų, kokias turi pirma pusė. Dėl to šitas albumas man iki 9 balų neužtempia, rašau 8 balus.