Let the Truth Speak
Earthside

Let the Truth Speak albumas nėra jau toks paprastas. Atidarančioji But What If We're Wrong? panaudoja Filipo Glaso techniką – melodija vystoma ant kelių taktų iš pažiūros nekintančios muzikinės frazės, sugrotos perkusiniais instrumentais. Tačiau melodijos metamorfozės gan dramatiškos ir įsimintinos. Nuotaika pulsuoja nuo melancholijos iki agresyvumo. Man tai labai stiprus kūrinys, bene geriausias.

We Who Lament savo 9 min. apimtimi išlaiko dėmesį sufokusuotą. Pradžios užduoto tempo kompozicija neišlaiko ir ties trečia minute nuslopstama iki atmosferinio shuegaze‘o, bet apie 5 min. nuotaika palaipsniui įkaitinama iki nervingo – skausmingo protesto. Daina beveik tokia pat gera kaip pirmoji.

 Tyranny, po pirmos perklausos atrodžiusi silpniausia grandis, šiandien jau kur kas patrauklesnė. Pilka klampi pradžia sutirštėja iki stipraus metalcoro, kuriame yra atmosferinių intarpų atokvėpiui.

Pattern of Rebirth panašiai kaip Tyranny, tik čia pakilimų ir atoslūgių kaita subtilesnė ir įdomesnė. Malda skamba kaip sandėris su Jahova, kuriame juntamas nachališkas spaudimas. Gan intriguojanti daina.

Instrumentinė Watching the Earth Sink ilgiausia kompozicija, kuri iki 6 min. nevystoma, o neišvaizdi melodinė linija į pabaiga vos visai neužgesusi apie 10 min. paremta būgnais ir grėsmingu bosu pagaliau įgauna apokaliptinio dramatizmo. Žemė skęsta kur? Nuobodybėje?, tada viskas o.k.

The Lesser Evil man priminė Jano Hamerio ir Mahavišnu bendradarbiavimą. Džiazinis fanki ir melodingasis Chicago stiliaus rokas persipina į progresyvų eklektinį ne tokį jau mažą stebuklą. Man labai patiko.

Denial's Aria melodingiausia albumo daina. Vibruojantis Keturah balsas labai žydiškai skamba, dainai suteikdamas kažkokį biblijinį atspalvį. Graži daina ir tiek.

Vespers glosolalijos vokalas su atmosferiniu kosminio skambesio neapibrėžta melodija primena vakarinę maldą. Trumpas oriento atodūsis. Savotiškai žavus.

Titulinė Let the Truth Speak yra nervinga irgi orientu dvelkianti daina. Labai efektingi styginių trumpi įsiveržimai. Visa kita yra Danielio Tompkinso valioje, todėl, jei kam patinka jo soliniai darbai arba dabartinė TesseracT kūryba, tiems nesudarys jokių kliūčių pamėgti šią pakilios dvasios dainą. Daugiausiai perklausų nuo manęs šiame albume.

All We Knew and Ever Loved su klasikinės muzikos užmoju pradėta ir užbaigta instrumentinė kompozicija. Ją klausytis reikia itin įdėmiai, nes tik taip atsiveria visi jos privalumai. Finalinės fanfaros su būgnais nebūtų tokios įspūdingos jei nesugrumėtų po gan ilgoko neryžtingo trypčiojimo prieš tai. Su kiekviena perklausa mano simpatijos jai auga.

Išvada: sutinku su progarchives pirmomis dviem a la recenzijomis. Maloni metų pabaigos dovanėlė, kai jau nieko panašaus nesitikėjau. Ko gero 2-oji vieta metų tope.

Iš topinio šių metų albumo progarchyvuose ir šilto kitų internautų atsiliepimo tikėjausi kažko šiek tiek įspūdingiau. Šiame albume jaučiuosi panašiai kaip ir debiutiniame albume (kiek jį beprisimenu, nes klausiau gana seniai) – muzika skamba gana epiškai, aranžuotės lygių daug, bet man kompozicijos pernelyg statiškos. Jos ilgos ir jų vystymasis man atrodo menkas, jose nejaučiu didelio progreso, jos manęs neįtraukia. Trūksta dinamikos – epiškas ir vaizdingas garsas yra gerai, kol jis neužsistovi viename garso ir tempo lygyje maždaug 10 minučių. Tada pradedi ties 5-ąja minute jau žiovauti. 

Man labai patiko albumą atidaranti instrumentuotė But What If We're Wrong? – easily mano mėgstamiausias kūrinys albume. Ji atidaro albumą efektingai, gyvybingai, joje daug nuotaikos ir ritmikos variacijų. O nuo antros dainos stoja stagnacija. Tarp labiau įstrigusių dainų man yra Pattern of Rebirth – turbūt tiesmukiškiausia daina albume, bet matyt tas įsimintinas muzikinis motyvas (ypač priedainio) ir glaustumas (pagrindinės muzikinės idėjos išdėstomos per mažiau nei 5 minutes) padeda išsiskirti šiai dainai albume.  Dar galima paminėti The Lesser Evil su grandiozinėm pučiamųjų sekcijom ir gana pozityvia, žaisminga atmosfera. Kitka albume man taip eina ir praeina, nors bandžiau klausytis šio darbo kelis kartus. Norisi pamėgti ir atskirus Tyranny ar titulinės dainos fragmentus, ir albumą uždarančioj All We Knew And Ever Loved, atrodo, yra ausį patraukiančių segmentų, tačiau visuma neatrodo ypač organizuota ir neišlaiko dėmesio testo. Albumui rašau 8 balus.