Kaip ir Das Seelenbrechen, jo pirmtakas Eremita yra keistokas albumas, kurio pirmoji pusė yra progresyvus metalas su juodmetalio prieskoniais, labai dvelkiantis Leprous - Bilateral braižu (matyt, Ihsahn sėmėsi išminties iš savo svainio, kuris netyčia yra Leprous lyderis). O antroji pusė... na, keista. Galbūt Das Seelenbrechen antroji pusė buvo tamsi, ambientiška, šiame albume ji kaip tik labiau chaotiška su tokiom nevienalytėm kompozicijom kaip The Grave ir Departure. Man vis tik pirmoji pusė prilimpa labiau. Arrival vokalinis duetas su Einar Solberg puikus, The Paranoid įsimintinas gabaliukas, netgi progresyviai įmantri The Eagle And The Snake sudomina antroje pusėje. Bet ties maždaug Something Out There pradedu pasimesti ir vėl grįžtu į vėžes tik paskutinėje albumo dainoje Recollection, kuri yra įdomus lengvesnis numeriukas, tinkantis į šiuolaikinę Ihsahn kūrybą (turbūt nesunkiai įpaišytume į Pharos EP). Pirmai albumo pusei rašyčiau solidų 9-etą, antrajai 8-etą. Galutinis rezultatas tebūnie 9-etas su minusėliu, nes albumas smagus, tik vietomis galbūt net per smagus.
Nes nevyksta net ir minimumas - diskusijos. Tai ką jau kalbėti apie veiksmą. Ši svetainė tiesiog numirs kai mes nustosime prisijunginėti, ir tiek. Aišku, gyvenimo ratas įdomiai veikia, kartais jis iš naujo prasideda naujomis kartomis.
Na įdomios mintys, tokios gal net kiek orveliškos. Priminė ir 1984, ir Gyvulių ūkį. Pritariu dėl to, kad "galėtume sukurti ką nors įdomaus". Bet tas "galėtume" kaip aidėjo, taip aidi iki šiol. Jei per 10 metų niekas nepakito, tai dabar juo labiau nepakis.
Arba kaip Animals: pigs, sheep, dogs. Suskirstyk musica i muzikantu bendruomenes lenta. Paaugliu lenta. Ir bedarbiu psichu chuliganu celofanu lenta. Ir viena bendra. Vaikai nematys musu o mes nematysim zvaigzdziu, net jei keiksimes.Kaip tai visus i 1 gard
O kad gerbt ir but gerbiamas tai reikia baigt tuos dicku po nickais laikus ir ikvept zmones jungtis tik oficialia feisbuk anketa. Nes ateis gerbiamas zmogus. R.Doveika. ar jis nores jungtis musican po simpsono avataru ir babach303 nicku
Ir vietoj to kad mes cia vienas gedytume atsiprasau gaidintume, mes galetume sukurti ka nors idomaus, Lietuvos himna, koncertu jungtini desanta, musico festivalika, musico ordenus ir apdovanojimus, kolekcionieriu saskrydzius ar byleka
Kokie bebutu menotyrinkai konkurentai, viena diena i musico padenge gali atlekti anti-musicai ar reklamistines grupuotes ir tada jau visiem jie priesai, nusiteike pries muzika. Kaip ivykde 2014uju birzelio ispuoli. Paskunde - perklausos dingo.
Bet merginos irgi turi graziai elgtis atliepui! Muzikantas Frankas cia ir vel yra pasakes -Merginos irgi buna asilu skyles kartais (Ladies can be a*#holes too"
Tai vadinama bendravimo etiketu. Interneto didžiausias minusas yra tas, kad leidžia atsiskleisti žvėriškiausioms žmonių savybėms, kai jie būna saugūs po anonimo kauke ir kai nereikia susidurti akis į akį.
2021 m. balandžio 21 d. 21:40:38
Kaip ir Das Seelenbrechen, jo pirmtakas Eremita yra keistokas albumas, kurio pirmoji pusė yra progresyvus metalas su juodmetalio prieskoniais, labai dvelkiantis Leprous - Bilateral braižu (matyt, Ihsahn sėmėsi išminties iš savo svainio, kuris netyčia yra Leprous lyderis). O antroji pusė... na, keista. Galbūt Das Seelenbrechen antroji pusė buvo tamsi, ambientiška, šiame albume ji kaip tik labiau chaotiška su tokiom nevienalytėm kompozicijom kaip The Grave ir Departure. Man vis tik pirmoji pusė prilimpa labiau. Arrival vokalinis duetas su Einar Solberg puikus, The Paranoid įsimintinas gabaliukas, netgi progresyviai įmantri The Eagle And The Snake sudomina antroje pusėje. Bet ties maždaug Something Out There pradedu pasimesti ir vėl grįžtu į vėžes tik paskutinėje albumo dainoje Recollection, kuri yra įdomus lengvesnis numeriukas, tinkantis į šiuolaikinę Ihsahn kūrybą (turbūt nesunkiai įpaišytume į Pharos EP). Pirmai albumo pusei rašyčiau solidų 9-etą, antrajai 8-etą. Galutinis rezultatas tebūnie 9-etas su minusėliu, nes albumas smagus, tik vietomis galbūt net per smagus.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas