Ethereal Horizons
Blut Aus Nord

Nepažįstu šios grupės, bet The Ordeal apsireiškimas music'o top40-uke mane labai sudomino, nes juodmetalis su geru saiku melodingumo ir atmosferiškumo yra vienas mano mėgstamiausių metalo skambesių. Tad privalėjau šį albumą išgirsti. Ir jis man gan patiko. Šio albumo dainose esama geros dinamikos tarp aštresnių ir labiau atmosferinių segmentų, dainos turi gerai apčiuopiamą struktūrą ir nėra vien tik nuolatinis gręžimas gitara, ties kur mane pameta gan nemažai kitų juodmetalio grupių. Tiesa, ir šiame albume yra momentų, kurie man kiek too much, pavyzdžiui, Seclusion tikrai gan monolitiškai sunki daina ir nepaisant geresnių prasprogimų antroje pusėje, tas kūrinys man neįstrigo.

Daugelis dainų man iškyla antrojoje pusėje ir dėl gan skirtingų priežasčių. Ir tai iš dalies yra ir privalumas, ir trūkumas, nes vėlgi, tai rodo gerą dinamiką ir gerą build-up'ą, bet kita vertus, tas negebėjimas įsivažiuot, įsijaust į kompoziciją pirmojoje pusėje nuoširdžiai kelia frustraciją. The Ordeal pirma pusė tamsi, bet tam tamsumui daug daugiau spalvų suteikia melodinės linijos, pasirodančios antrojoje pusėje. Labai geras sprendimas atmosferiškai nykiai užbaigti šią kompoziciją, labai įtrauki ta desolate atmosfera. What Burns Now Listens pirma pusė turi ganėtinai neišskirtinį klasikinį juodmetalį, tačiau antra pusė nustebina savo veržliomis gitarų partijomis. Panašios emocijos ir klausantis The End Becomes Grace, kuri savotiškai turi keturis segmentus – vidutiniškai gerą juodmetalinį starterį, pirmąją nykią atmosferinę sekciją, tada aštresnę ir įdomiausią sekciją ir galiausiai dar vieną ypač nykią uždaromąją dalį (abi tos nykios dalis nėra įdomiai išpildytos, skirtingai negu The Ordeal melodingas finišas).

Tos dainos, kurios mane patraukia nuo pat pradžių, ir yra geriausios. Shadows Breathe First turi labai gerą balansą tarp melodingumo ir juodmetališkos agresijos, visa estetika tokia prog black'iška ir primena Enslaved ar net kokius Wilderun. Twin Suns Reverie – trumpas ambientinis interliudas, bet vėl, malonus, švelniai noktiurniškas, atokvėpį nuo metalo suteikiantis epizodas kaip ir The Ordeal pabaiga. Bet pati geriausia daina man yra The Fall Opens The Sky – nors reikėjo keleto perklausų, kad susitupėčiau, bet man šita daina plaukia smoothly nuo starto iki finišo. Labai smagi meditacinė sekcija dainos viduryje, kuri transformuojasi į stiprų melodinį anšlagą antrojoje pusėje – mėgstamiausias momentas visame albume. Ekspresyvus būgnavimas tame kūrinio segmente. Puiki daina.

Rašau albumui 9 balus. Šis darbas kviečia mane plačiau patyrinėti Blut Aus Nord katalogą.