Even in Arcadia
Sleep Token

Sleep Token'ai man irgi yra šiek tiek klaustukas. Sutinku, kad jie yra labai išpūsti masių, nelabai suvokiamu man lygiu. Kyla ir klausimas, ar tik jie nėra kažkoks prodiuserių iškeltas reikalas, ar tikrai visiškai nuoširdi grupė. Būtų įdomu pasiklausyti kokių interviu su jais. Klausantis man kyla dvejopi jausmai - vokalistas berods ištraukia visą emociją iki galo, gal kai kuriose dainose mažiau, tačiau visumoje pasigendu daugiau jausmo. Dainos didumoje yra išties popsinės, bent šiame albume (į kitus mažiau gilinausi). Iš vienos pusės įdomi man jų stilių maišalynė, iš kitos pusės execution'as tikrai ne visada atrodo pavykęs. Ir tai net ne popso kaltė (popsas ne visada kaltas). Kalčių galima ieškoti silpnoje kūrybinėje vizijoje ir gal kartu techninio įdirbio trūkume ar kažkokioms kliūtims jam atsiskleisti (pvz., nedėkingiems aranžuočių sprendimams). 

Šiame albume patiko 4 dainos, kitos pasirodė silpnesnės, nors ir jas vertinau dar pakankamai aukštai, su mintim, kad galbūt tai tiesiog neatitinka mano skonio, bet nėra ir visiškai blogai. Bet tos 4 man pasirodė vertos dėmesio ir turinčios daug vertės, dėl ko jos pas mane suksis dar ne kartą. Manau, albumas, viską susumavus vertas bent solidaus 7/10 iš pačio kiečiausio kritiko, nors aš įvertinau 8/10.

O muzikos industrija, manau, eina visomis teisingomis kryptimis. Svarbu nepamiršti, kad tendencijos keičiasi, produkcijos kokybė tobulėja, bet kai kurios tradicijos lieka tos pačios. Ir tai man yra garantas, kad muzikos industrija nepražus dėl tokių, kaip Sleep Token, bandymų. Gal kaip tik sustiprins, įnešdami įdomių naujų idėjų ar pamokų. Iš tos pusės, džiaugiuosi, kad jie egzistuoja ir leidžia tokius albumus kaip šis.

Klasikinis pavyzdys, kai masės užsikabina ant kažko įdomaus tik iš fasadinės pusės, o kritikų abejonės yra visiškai pagrįstos. Taip, pripažįstu, kad plakti tarpusavyje progresyvaus metalo estetiką su popsiniais ir elektroniniais elementais tokiu būdu yra kažkas, ko man neteko sutikti. Bet kaip sakoma, idea is interesting, but execution is clearly lacking. Visgi, perklausius viso albumo susidaro įspūdis, kad čia tiesiog elektroninis popsas, tik dirbtinai ištemptas ir dirbtinai prifarširuotas tų progmetalio rifų, tik kad skambėtų įdomiau. Man tai nei vienoj dainoj neskamba kaip natūrali sintezė. Pirmoj dainoj Look To Windward turbūt tai skambėjo natūraliausiai ir dinamiškiausiai, bet ir tai, muzika tokia vienaplanė, aranžuotės negiluminės, nesukuria kažkokio stipresnio įspūdžio. Harmoniškai yra įdomių poslinkių (ypač dainoje Emergence), bet nepaisant jų melodijos nepasidaro įtraukiančios, dažnu atveju jos tiesiog skamba kaip pop melodijos (Damocles turbūt gryniausias to pavyzdys). Man turbūt artimiausia daina pasirodė titulinė Even In Arcadia, nes joje mažiausiai to stilistinio dirbtinumo – tai skamba kaip homogeniška baladė, net jei ji dinamiškai yra gan nykoka. Bent jau dinamika nėra sintetinė. 

Aš tiesą sakant net nelabai suprantu masių prisirišimo prie šito albumo. Tai man nėra accessible muzika. Ji nėra išskirtinai melodinga, ji nėra išskirtinai techniškai įdomi, ji nėra išskirtinai lyriškai įdomi ar kažkas. Ji yra kažkoks gogel mogel in between. Nors istoriškai nesupratau ir tokių grupių kaip King Gizzard bei Greta Van Fleet, bet juos man paaiškinti lengviau negu šį fenomeną. Sleep Token'ai mano akimis tik diskredituoja progresyviojo metalo žanrą. 

Man šis albumas neįdomus daugeliu aspektų. Rašau jam 5 balus. Perklausęs gavau sau nemokamų klaustukų, kur link eina muzikos industrija toliau. Darosi vis mįslingiau ir mįslingiau.