Iškart išstatau albumo geriausias dainas, – Alone We Walk, The Way Home, Scars, The Longest Shadow of the Day . Nežiūrint to, kad net 4 dainos atrinktos iš albumo jis netapo itin pamėgtas. Dainos daugiau-mažiau geros, tačiau neužvaldo iki galo, kažkokios epizodinės. Mano favorite tapo Alone We Walk. Ši atrodo kaip pirmesnių dvejų dainų baigiamoji dalis. Man ji užkabino momentaliai, anos dar laukia pakartojimo. Alone We Walk nepretenzingas heavy metal, gerai suręstas ir atliktas. Tokiame pat stiliuje nuskambėjo jau anksčiau klausyta Scars - labai įsimintinas gabalas. The Way Home – prasideda kaip baladė, bet įpusėjus pramuša progresyvumas, ir moduliacija priduoda dainai naujos gyvybės. O štai The Longest Shadow of the Day pradžia, kaip iš Santanos 76-79 laikotarpio. Nuo 3 min. valdo FW gitaros, tačiau jos daugiau buksuoja, nei vysto melodijos srovę. Nuo 5:30 pagaliau įstoja vokalas, kuriam lėtai pritaria dvi gitaros, kur viena iš jų nemaloniai „kvarkia“. 8:40 iniciatyvos imasi bosas, kvarkesys toliau gadina nuotaiką, gerai, kad vos ties girdimumo riba, vokalas išsibudina ir pabudina gitaras – štai tokio plėšyk ir mėtyk laukiau daug anksčiau, bet gavau tik pačioj pabaigoj.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Visą savaitgalį klausiau šito opuso. Turiu pasakyti, jog man albumas sunkiai pasiduoda. Po pirmos perklausos man jis visai neprilipo ir vienintelė Scars atrodė įdomi daina. Bet po truputį pradedu jį perlaužti. Tiesa, manau, šįkart pasiteisino daugeliu atveju galiojanti taisyklė, kad ilgesni nei 60 min albumai jau yra rizikingi, nes dažnai neišlaiko klausytojo dėmesio arba visada atsiranda dainų, kurios neatrodo tokios stiprios. Čia yra tokių dainų. Now Comes The Rain man atrodo skystoka daina, nes labai sužavėta When Snow Falls balade, sunkesnė Glass Houses man irgi nuobodoka. Yra nemažai dainų, kurios turi tokių subtilių momentų ar įsimintinų priedainių, bet joms dar trūksta iki FW klasikos (Begin Again, Shuttered World, Alone We Walk, Liar). Albumas užsibaigia labai nereikalinga balade The Last Song. The Longest Shadow of the Day taip puikiai tiktų kaip closer'is šiam albumui, nežinau, kodėl FW pasirodė, kad tokia rami baladė vien dėl savo pavadinimo užsitarnauja albumo uždarymo.
Man šiame albume stipriausia daina yra pirmasis singlas Scars – labai techniškas gabalas su įdomiais pragrojimais ir puikiu išpildymu. Vat kažko tokio tikėjausi iš viso albumo ir likau nieko nepešęs. Tačiau, kad nebūtų visai liūdna, albume yra 3 ilgesni gabalai. Galbūt tai irgi nepretenduojantys į geriausias FW dainas, bet visi savaip įdomūs. The Destination Onward turi intriguojančią įžangą ir po to prasprogsta stipriu, į Disconnected gretas tinkančiu rifu. The Way Home man labai patinka, kaip ji užkyla ir kokias puikias melodijas turi antroje pusėje. Turbūt ją labiausiai mėgstu iš tų trijų didesnių dainų. The Longest Shadow Of The Day turi daug techniško pasidraskymo pirmoje pusėje, beigi labai dramatiškos, A Pleasant Shade of Gray primenančios natūros vokalinėje dalyje. Irgi labai įdomus gabaliukas.
Taigi, yra 4 stiprūs gabalai, ištempiantys pilkoką masę į viršų. Vis tiek nežinau, ar net noriu rašyti albumui 9-etą, dar turiu dėl jo stiprių abejonių. Tebūnie 8-etas su pliusu, bet turbūt nulemtas to, jog FW aš keliu aukštą kartelę ir įprastom aplinkybėm gal ir parašyčiau 9-etą.
Gal as cia toks vienas bet talking heads ir REM nera 1 hito grupes! Gal jos legendines labiau nei nightwish, marduk ar net within temptation bet cia kaip kam
2021 m. kovo 5 d. 09:33:07
Iškart išstatau albumo geriausias dainas, – Alone We Walk, The Way Home, Scars, The Longest Shadow of the Day . Nežiūrint to, kad net 4 dainos atrinktos iš albumo jis netapo itin pamėgtas. Dainos daugiau-mažiau geros, tačiau neužvaldo iki galo, kažkokios epizodinės. Mano favorite tapo Alone We Walk. Ši atrodo kaip pirmesnių dvejų dainų baigiamoji dalis. Man ji užkabino momentaliai, anos dar laukia pakartojimo. Alone We Walk nepretenzingas heavy metal, gerai suręstas ir atliktas. Tokiame pat stiliuje nuskambėjo jau anksčiau klausyta Scars - labai įsimintinas gabalas. The Way Home – prasideda kaip baladė, bet įpusėjus pramuša progresyvumas, ir moduliacija priduoda dainai naujos gyvybės. O štai The Longest Shadow of the Day pradžia, kaip iš Santanos 76-79 laikotarpio. Nuo 3 min. valdo FW gitaros, tačiau jos daugiau buksuoja, nei vysto melodijos srovę. Nuo 5:30 pagaliau įstoja vokalas, kuriam lėtai pritaria dvi gitaros, kur viena iš jų nemaloniai „kvarkia“. 8:40 iniciatyvos imasi bosas, kvarkesys toliau gadina nuotaiką, gerai, kad vos ties girdimumo riba, vokalas išsibudina ir pabudina gitaras – štai tokio plėšyk ir mėtyk laukiau daug anksčiau, bet gavau tik pačioj pabaigoj.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2020 m. lapkričio 9 d. 13:45:08
Visą savaitgalį klausiau šito opuso. Turiu pasakyti, jog man albumas sunkiai pasiduoda. Po pirmos perklausos man jis visai neprilipo ir vienintelė Scars atrodė įdomi daina. Bet po truputį pradedu jį perlaužti. Tiesa, manau, šįkart pasiteisino daugeliu atveju galiojanti taisyklė, kad ilgesni nei 60 min albumai jau yra rizikingi, nes dažnai neišlaiko klausytojo dėmesio arba visada atsiranda dainų, kurios neatrodo tokios stiprios. Čia yra tokių dainų. Now Comes The Rain man atrodo skystoka daina, nes labai sužavėta When Snow Falls balade, sunkesnė Glass Houses man irgi nuobodoka. Yra nemažai dainų, kurios turi tokių subtilių momentų ar įsimintinų priedainių, bet joms dar trūksta iki FW klasikos (Begin Again, Shuttered World, Alone We Walk, Liar). Albumas užsibaigia labai nereikalinga balade The Last Song. The Longest Shadow of the Day taip puikiai tiktų kaip closer'is šiam albumui, nežinau, kodėl FW pasirodė, kad tokia rami baladė vien dėl savo pavadinimo užsitarnauja albumo uždarymo.
Man šiame albume stipriausia daina yra pirmasis singlas Scars – labai techniškas gabalas su įdomiais pragrojimais ir puikiu išpildymu. Vat kažko tokio tikėjausi iš viso albumo ir likau nieko nepešęs. Tačiau, kad nebūtų visai liūdna, albume yra 3 ilgesni gabalai. Galbūt tai irgi nepretenduojantys į geriausias FW dainas, bet visi savaip įdomūs. The Destination Onward turi intriguojančią įžangą ir po to prasprogsta stipriu, į Disconnected gretas tinkančiu rifu. The Way Home man labai patinka, kaip ji užkyla ir kokias puikias melodijas turi antroje pusėje. Turbūt ją labiausiai mėgstu iš tų trijų didesnių dainų. The Longest Shadow Of The Day turi daug techniško pasidraskymo pirmoje pusėje, beigi labai dramatiškos, A Pleasant Shade of Gray primenančios natūros vokalinėje dalyje. Irgi labai įdomus gabaliukas.
Taigi, yra 4 stiprūs gabalai, ištempiantys pilkoką masę į viršų. Vis tiek nežinau, ar net noriu rašyti albumui 9-etą, dar turiu dėl jo stiprių abejonių. Tebūnie 8-etas su pliusu, bet turbūt nulemtas to, jog FW aš keliu aukštą kartelę ir įprastom aplinkybėm gal ir parašyčiau 9-etą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas