Fearless in Love
Voyager

Truputį su atsarga žiūrėjau į savo laiko skyrimą Voyager naujam albumui. Aš apie Voyager, kaip ir dauguma žmonių, sužinojau dėl Eurovizijos ir man jų daina Promise pasirodė labiau kaip progmetalio mėgdžiojimas nei tikras progmetalis. Todėl neturėjau aukštų lūkesčių visam albumui. Laimei, nusprendžiau jį perklausyti ir supratau, kad maniau neteisingai. Visas albumo dainas lengvai mėgstu išskyrus Promise. Man Promise vis dar skamba netikrai, nenatūraliai, pernelyg popsavai. Tuo tarpu kita labiau į mases orientuota daina Dreamer, su kuria Voyager bandė sėkmę australų atrankoje į Euroviziją užpernai (ir liko antri), skamba kaip labai geras progmetalis su pop pakraipa – kažką tokio paskutiniuose darbuose išdarinėja Leprous ar Haken, tačiau Voyager dadėjo dar daugiau pop dėmens... kartais garsas man primena labiau modernius contemporaries iš roko muzikos fronto – Royal Blood. 

Kaip ir minėjau, likusias 10 dainų daugiau ar mažiau mėgstu. The Best Intentions albumą pradeda stipriai su vingriu ritminiu pattern'u, nors melodiškai man ši daina gal ne tiek stipriai imponuoja. Prince of Fire turi rimtos mėsingos progmetalio gitaros, tačiau ten, kur gitara nurimsta, išlenda gražūs klavišiniai. Apskritai, gitaros ir klavišinių simbiozė šitame albume yra fantastiška, Voyager čia gali drąsiai lygiuotis su Haken, jei ne juos aplenkti. Ultraviolet yra daina, prasidedanti ramiai, lengvai ir svajingai su puikiais gitaros pragrojimais, man primenančiais Jim Matheos skoningas gitaros soluotes Fates Warning darbuose. Bet antroje pusėje ir ši daina gauna įsisiautėti. Po jau aptartos Dreamer eina The Lamenting, viena melodingiausių dainų albume, kurios melodija labai įtvirtina stiprus bosas. Iškart kontrasto įveda Submarine, kurioj daug daugiau metališko poskonio, rifavimas nusveria melodiją. Gal mano skoniui per statiška, nors daina vėlgi įsisiautėja gale, palikdama mus su žvėrišku Estrino klyksmu. Po tokio išstojimo toliau einanti Promise skamba tik dar nenatūraliau. 

Persiritus į antrąją albumo pusę, mes ten randame mano mėgstamiausią dainą albume Twisted. Twisted savo atmosfera galbūt primena Submarine, tačiau turi labiau vežančią boso linija, gitara duoda greitų ir įdomių rifų. Estrino švarus vokalas labai gerai kontrastuoja su gan intensyvia muzika. Ir vėl sėkmingas kontrastas, nes įperšama lengvesnė ir melodingesnė Daydream. Modernus rokas su a-ha atspalviu. Listen yra viena mano mėgstamiausių dainų iš gitaros aspekto... ir vėl, gitaros solo dalyje aš girdžiu Jim Matheos. Gren lėtūniškas banginis sėkmingai užbaigia albumą. Joje aš daugiausia girdžiu 10-ojo dešimtmečio stiliaus sintezo, kas man labai primena Kevin Moore grojimą (ir netgi labiau Fates Warning negu Dream Theater kontekste, Disconnected albume tikrai būta panašių garsų).

Visgi nepaisant to, kad visas albumo dainas mėgstu, bet jas mėgstu lengvai. Man Voyager pasiūlė šviežią požiūrį į progmetalį, su išreikštu pop dėmeniu, kurį dažnai labiau formuoja klavišiniai ir kažkuria dalimi ritmo sekcija, bet gitaros išlaiko metališką naratyvą. Visgi aš šiame abume pasigendu kažko ryškesnio, dainos labai susivienodina tarpusavyje ir negalėčiau pasakyti, kad viena kažkuri daina yra aukštos klasės. Man niekas netrenkia per smegenine šiame albume. Ir dėl to man jį buvo sunku apdoroti tokiomis sąlygomis, kokiomis aš įprastai klausau albumus: važiuojant viešuoju transportu, einant ar atliekant nelabai didelio dėmesio reikalaujančius darbus. Šį albumą man pavyko absorbuoti tik dabar ramiai sėdint prie kompo su ausinėmis ir visą dėmesį skiriant jam. Ir kitas peilis yra Promise buvimas šiame albume. Ir man norisi atimti balą už tą vienodumą albumo eigoje ir pusę balo už Promise, bet lieku fazėje tarp 8 ir 9. Visgi gal šįkart skirsiu stiprų 8-etą, nes manau, kad šiam albumui balas dar gali kilti, jei ateityje skirsiu daugiau perklausų.