Freedom
Journey

Nesu Journey muzikos žinovas, bet žinot, nori nenori, išgirsti, kaip daliai fanų visiškai nepatinka Journey be Steve Perry. O ir šiaip, klasikinio roko veteranams mintyse dedi žemesnę kartelę, nes tiesiog yra neigiama koreliacija tarp grupių amžiaus ir albumų kokybės. Tai su šiomis mintimis atėjus klausytis albumo, randi ne vien tik minusus, bet ir nemažai pliusų. Visų pirma, muzikavimas yra nuostabus. Journey visada buvo viena galva aukščiau nemažos dalies klasikinio roko grupių dėl to, kad jie mėgdavo savo virtuoziškumą pademonstruoti... ne šiaip koncertinėmis solo, bet pačiose kompozicijose. O dar šiam albumui į talką atėjo Narada Walden'as, legendinis būgnininkas, kuri turbūt daugelis sieja su antrosios kartos Mahavishnu Orchestra. Jis, aišku, čia groja ne pamišusiai veržlų Mahavishnu stilių, bet puikiai įsikomponuoja į Journey stilistiką ir ją praturtina. Jo braižas iškart jaučiasi Don't Give Up On Us, Holdin On, After Glow ir kitose dainose. 

Kita dalykas: kompozicijų įvairovė. Visų pirma, grupė labai jau rizikingą sprendimą padarė išleisdami 70+ min trukmės albumą. Aš ne vieną kartą esu išsakęs savo antipatijas visiems albumams, kurie viršija 60 minučių trukmę. Recenzentai irgi, kiek skaičiau, šį albumą linkę peikti už jo trukmę. Bet man kaip tik atrodo, kad Journey maksimaliai pasistengė, kad tos 70 minučių neprailgtų, nes dainų skambesio spektras tikrai platus: nuo intensyvaus hardrokerio kaip Holdin On, iki švelnių baladžių kaip Still Believe In Love, įpaišant himniškų poproko gabalų kaip United We Stand ar The Way We Used To Be ir visą spektrą uždarant progresyviais atspalviais kaip tie vargonai, grojantys gana sofistikuotą Life Rolls On melodiją įžangoje, arba visa daugiaplanė Beautiful As You Are kompozicija. Aš, be abejo, manau, kad sutrumpinus albumą dvidešimčia minučių jis būtų dar patrauklesnis, matau potencialo išmesti tokias blankias All Day And All Night, Live To Love Again ar net įkyriai skambančią Don't Go. Bet lyginant su kitais 73 min trukmės albumais šitas skamba dar labai įdomiai.

O pagrindinis minusas, kaip buvo galima suprasti iš priešpaskutinio praeitos pastraipos sakinio, yra tai, kad tarp gerų dainų įsimaišo daug neįspūdingų dainų. Gal čia ir slypi tas gerbėjų negailestingumas post-Perry erai, bet kadangi aš nei vienos eros neišmanau, tai nedrįstu daryti išvadų. Man ypač patinka ilgoji ir albumą uždarantį Beautiful As You Are. Galbūt kažkas pasiginčys, kad tai dar viena neįdomi Journey meilės-seilės daina, bet prašyčiau, posmo eilutės „You earn my deep respect / You are what I adore“ jau atskleidžia daugiau meilės plotmių negu eiliniai meilių-seilių tekstai roko muzikoje. Ne tik skrajojantys drugeliai pilve ir intymūs santykiai yra meilė, o vat apie pagarbą ir susižavėjimą (ką mes labiau vadintume platoniška meile) kažkodėl daug tekstų roko muzikoje nėra. Nesakysiu, kad Beautiful As You Are tekstas labai išmoningas, bet jis tikrai nėra skurdus. O muzikaliai daina nuostabi – lėta baladė pereina į nerealiai melodingą, skambią ir man labiausiai patinkančią vidurinę dalį, o dar lieka ir kelios minutės instrumentiniams fejerverkams bei reprizai. After Glow – labai stipri baladė, ritmiškai daug įdomumo, gitara labai smagiai pasoluoja antrojoje dainos dalyje. Don't Give Up On Us man turbūt labiausiai patinka iš visų hitų albume – klavišai labai daug prideda, o antroji pusė ypač stipri. Labai geros ir United We Stand, Life Rolls On dainos. Bet visa kita? Labiau vidutiniška... ir yra tos kelios paminėtos dainos, kurių skambesio išvis nelabai mėgstu.

Albumas turi 10-uko vertos medžiagos, bet kartelė neišlaikoma per visą jo trukmę. Todėl man šis albumas vertas ne daugiau 8-eto.

9,53689784577777777/10

8/10