Šitam albumui norisi duoti epitetą, tarpinį tarp delikatus ir šizoidinis. Neveltui pati grupė šį albumą vadino keisčiausiu ir kompleksiškiausiu savo repertuare. Atmosfera labai išmušanti iš vėžių šiame albume, bet vienu metu ir gerąja, ir ne tokia gera prasme. Gerai yra tai, jog dinamikos netrūksta, o ir instrumentuotes prasme tai vienas aštriausių Gazpacho albumų, aišku, nepametant atmosferinės dedamosios, kuri Gazpacho muzikoje privalo būti stipri. Ne taip gerai yra tai, jog vietomis kūriniai, atrodo, išsisemia. I've Been Walking antrojoje dalyje sugrįžta labai daug muzikinių motyvų iš pirmosios dalies, tik jie truputį kitaip suorganizuoti. Nors man muzikaliai tai vis dar veikia, bet jau nebėra taip įdomu ir atrodytų, pagrindinės idėjos būtų tilpusios tik į vieną dalį. Kiti du kūriniai yra dar radikalesni šiame albume ir tikrai atspindintys tą šyzos faktorių. The Wizard Of Altai Mountains skamba kaip girtas folkrokas su akordeono solo antroje pusėje. Gazpacho visuomet turėjo polinkį šiek tiek su folkloriniais motyvais paeksperimentuoti, bet šita daina turbūt yra pats ryškiausias to pavyzdys. Šiaip akordeonas skambesio prasme nėra mano mėgstamas instrumentas, bet ta solo atlikta gerai, man susiklausė. O Death Room turbūt mano mėgstamiausias epas albume. Aš jį irgi įvertinau 9-etu, jis man nepriauga Heart of Stone, The Walk, Tick Tock ar Sapien lygio, bet jame tiek nekonvencinių melodijų, disonanso ir tamsos. Šitą albumą perklausęs įsijungiau Ulver - Wars of the Roses ir toks jausmas, kad nedaug kas pasikeitė – tai parodo, kaip stipriai grupė eksperimentuoja šiame albume. Ir Death Room netrūksta sunkumos, ypač paskutiniame trečdalyje, kad klausytojui dar labiau įstrigtų visas kūrinys. Ir tie antraplaniai smuiko braižymai, pritariantieji vokalai... viskas taip įmantriai apsijungia.
Albumui rašau 9-etą. Nėra silpniausias darbas. Manau, kad jis pranoksta savo įpėdinius Molok ir Fireworker, bet nepranoksta Soyuz. Ir nėra geresnis už Night ar Tick Tock. Žodžiu, nors vidutiniškas Gazpacho diskografijoje, bet labai solidus bendrąja prasme.
praeityje ir pasaulis saves ligi galo nesusinaikino. Tik pora Japonijos miestu ir likusi pavojinga pusiausvyra tarp ass & mouth, rytu & vakaru, juodu & raudonu, geru & blogu, blondinu & brunetu, pionieriu & skautu, kairiu & desiniu
Vieno tukstancio devyniu simtu keturiu su puse desimciu musu dievo metu paukscio gegutes devintadieni baigesi chaosas ir nesantaika kai maisesi dangus ir zeme. Bobute ir senelis liko gyvi. Ir to pasekoje as cia esu. Salmai viksrai minos ir skeveldros liko
He sees you when you're sleeping (Big Bro!)
He knows when you're awake (Big Bro!)
He knows if you been bad or good (Tabloidas)
So be good for goodness sake
Oh, you better watch out, you better not cry
Better not pout, I'm tellin' you why
2021 m. kovo 22 d. 22:17:56
Šitam albumui norisi duoti epitetą, tarpinį tarp delikatus ir šizoidinis. Neveltui pati grupė šį albumą vadino keisčiausiu ir kompleksiškiausiu savo repertuare. Atmosfera labai išmušanti iš vėžių šiame albume, bet vienu metu ir gerąja, ir ne tokia gera prasme. Gerai yra tai, jog dinamikos netrūksta, o ir instrumentuotes prasme tai vienas aštriausių Gazpacho albumų, aišku, nepametant atmosferinės dedamosios, kuri Gazpacho muzikoje privalo būti stipri. Ne taip gerai yra tai, jog vietomis kūriniai, atrodo, išsisemia. I've Been Walking antrojoje dalyje sugrįžta labai daug muzikinių motyvų iš pirmosios dalies, tik jie truputį kitaip suorganizuoti. Nors man muzikaliai tai vis dar veikia, bet jau nebėra taip įdomu ir atrodytų, pagrindinės idėjos būtų tilpusios tik į vieną dalį. Kiti du kūriniai yra dar radikalesni šiame albume ir tikrai atspindintys tą šyzos faktorių. The Wizard Of Altai Mountains skamba kaip girtas folkrokas su akordeono solo antroje pusėje. Gazpacho visuomet turėjo polinkį šiek tiek su folkloriniais motyvais paeksperimentuoti, bet šita daina turbūt yra pats ryškiausias to pavyzdys. Šiaip akordeonas skambesio prasme nėra mano mėgstamas instrumentas, bet ta solo atlikta gerai, man susiklausė. O Death Room turbūt mano mėgstamiausias epas albume. Aš jį irgi įvertinau 9-etu, jis man nepriauga Heart of Stone, The Walk, Tick Tock ar Sapien lygio, bet jame tiek nekonvencinių melodijų, disonanso ir tamsos. Šitą albumą perklausęs įsijungiau Ulver - Wars of the Roses ir toks jausmas, kad nedaug kas pasikeitė – tai parodo, kaip stipriai grupė eksperimentuoja šiame albume. Ir Death Room netrūksta sunkumos, ypač paskutiniame trečdalyje, kad klausytojui dar labiau įstrigtų visas kūrinys. Ir tie antraplaniai smuiko braižymai, pritariantieji vokalai... viskas taip įmantriai apsijungia.
Albumui rašau 9-etą. Nėra silpniausias darbas. Manau, kad jis pranoksta savo įpėdinius Molok ir Fireworker, bet nepranoksta Soyuz. Ir nėra geresnis už Night ar Tick Tock. Žodžiu, nors vidutiniškas Gazpacho diskografijoje, bet labai solidus bendrąja prasme.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas