Ghost
Devin Townsend

Visad apeidavau šį albumą po vieno kito atsitiktinio bakstelėjimo pasiklausyti, kas čia per darbas. Nebūdingas Devinui stiliaus glebumas neįtraukdavo užsilaikyti ir detaliau pasižvalgyti. Iki užvakar. Nuovargis ir rūpesčiai neleido užmigti, ieškojau relaksacinės muzikos, bet tik nuo savo mėgstamų atlikėjų. Galvojau pasirinkti Haketą, arba kurį nors  Nine Inch Nails  albumą iš pandemijos laikotarpio, tada akis užkliuvo už Ghost albumo -štai ko man reikia. Suklausiau visą ir likau maloniai nustebintas. Melodingas easy listening nuo pradžios iki galo, jokios garso sienos, streso klampumą praskiedė ir šis buvo nuplautas par ausines sruvančio atmosferinio skambesio. Mėginsiu išskirti labiausiai hipnotizuojančią kompoziciją - man tai būtų Infinite Ocean. Visiškas atsipalaidavimas. 

Ko gero šį albumą pasižymėsiu kaip receptą nuo streso, tačiau kitu atveju ir toliau mieliau klausysiu Ziltoido epą arbą SYL projektą. Vertinti? Nebent lyginant su panašaus skambesio kitais Devino darbais. Kol kas Ghost vienintelis man žinomas tokio stiliaus Townsendo albumas.

Beje, tiek Einaras, tiek Delacorado apibūdino šį albumą būtent taip, kaip aš jį išgirdau. Reikalas tik tame, kada ir kokiomis aplinkybėmis jį paklausysi.

Teko kelis sykius klausytis šio albumo. Netipiškas Devino diskografijoje, bet jo paskirtis turbūt yra labiau meditacinė/relaksacinė (ar bent jau foninė). Tai tokia muzika net ir neturėtų būti muzikaliai ambicinga ir įmantri, nes blaškytų mintis ir trukdytų atsipalaiduoti. Harmoningos ambiento melodijos, švelnūs vokalai, šviesios, svajingos new age, easy listening kompozicijos, gamtos garsų semplai, rytietiškos dvasios prieskonis (ten, kur dominuoja fleita. Trūksta tik dainuojančių Tibeto dubenėlių) – šis albumas, atmetus folk'iškas jo dainas, skamba kone kaip vienas iš Buddha Bar ar Cafe del Mar rinkinių. Įdomus posūkis, subtilus ir maloniai susiklausantis darbas, bet turbūt net pats Devinas nelaiko jo stipriausiu savo projektu.

Šitas albumas mane visada intrigavo, aš jo kartkartėmis įsijungdavau bandydamas suprasti šitokį Devino formatą. Nemanau, kad man šitą softroko / world / ambient muzikos sintezę su kantri ir pop muzikos elementais man pavyko suvirškinti iki galo, bet tai vis tiek įdomus albumas. Mano mėgstamiausi kūriniai yra albumą atidaranti Fly (puiki melodija) ir Texada (skamba turbūt progresyviausiai iš viso albumo). As You Were taip pat turi smagią melodiją, Heart Baby nuskambėjo kaip kūrinys, kurį galėjo pagaminti Jethro Tull savo vėlyvųjų albumų (pvz, Roots to Branches) įrašų sesijose. Feather turi žavingą melancholišką priedainį su puikiu Katrina Natale vokaliniu atlikimu. Titulinė daina, nepaisant kantri dvoko (vienas mano nemėgstamiausių stilių, todėl leidžiu sau vartoti žodį dvokas su neigiama konotacija), skamba irgi neblogai. Devinas yra magas, kai kalba pasisuka apie gebėjimą palenkti netikėtus stilius savaip ir mano skoniui juos padaryti įdomesnius.

Nepaisant visų tų įdomumų, albume yra ir dainų, kurias mielai praleisčiau. Kawaii nesukelia didelių emocijų. Blackberry vietomis skamba įdomiai, bet ilgesnio liekamojo efekto nesukuria. Monsoon ėmė ir praskrido pro ausis manęs nepalietus. Seams ir Infinite Ocean gan nykios dainos. Dėl to esu linkęs albumui rašyti 8-etą.