Giants of All Sizes
Elbow

Šiandien išklausiau Elbow Little Fictions ir Giants of All Sizes beveik vieną po kito, ir man pastarasis paliko stipresnį įspūdį.

Gabrielio fantomas, ar labiau Peter Nicholls'o iš (IQ), tai šen tai ten sušmėžuoja akiratyje, suteikdamas albumui progresyvenį skambesį. Man kaip ir Einarui  didžiausią ispūdį paliko White Noise White Heat. 

Elbow man slydo pro ausis. Ir net kai išėjo "Dexter & Sinister", nebuvau įtikintas, kad reikia paklausyti šio albumo. Mane primušė tik "White Noise White Heat". Taigi, šis albumas realiai yra mano pirmoji pažintis su šia grupe. Sumoj — labai solidus albumas, kuris intriguojančiai balansuoja tarp alternatyvios dainų formos ir bandymo kažką susukti, kad skambėtų progresyviai.

Man bendrai patinka, kaip šis albumas skamba. Daug tokio skaidraus, natūraliai gražaus tono ("Weightless" melodija geriausiai įprasmina šiuos mano žodžius), bet yra ir keletas piktesnių dainų, kurios neskamba labai griežtai, tačiau tiesiog trenkia stiprus melancholijos jausmas nuo jų — "Empires", "White Noise White Heat", galbūt iš dalies ir "Dexter & Sinister" tiktų.  Taigi, emocinis spektras pakankamai platus šiame albume. 

Ritmai nėra blausūs ir antraplaniai, kaip dažnai nutinka su tais "alternatyvininkais", ritmas vaidina realią rolę, kai kur kelia įtampą ("White Noise White Heat"). Kai kur protingai pasirinkta nekišti mušamųjų ten, kur jie nebūtini, o apsiriboti būtent tomis antraplanėmis perkusijomis — "My Trouble" dainoje tai labai veikia. Man tai pat visai patinka, kaip bosas, sintezatorius ir gitara pasidalija kompozicijos centrą. Negalima išskirti nei vieno iš šių instrumentų kaip ašinio instrumento. "The Delayed 3:15" man puikiai parodo, kaip gerai kartu šie trys instrumentai "bendradarbiauja" — gitara kuria įtampą, sintezatorius piešia platų vaizdą, o bosas palaiko dainos kryptingą tėkmę. Orkestrinės aranžuotės dar paryškina spalvas.  

Tačiau šiam albumui aš nerašysiu maksimalaus balo. "White Noise White Heat" man parodė, kad grupė tikrai gali kurti ir aštresnę muziką, ir būtent po šitos dainos aš tikėjausi antrojoje albumo dalyje išgirsti dar kažką tokio, tačiau antroji albumo pusė nuslopsta be didesnių įspūdžių. Tiesa, "My Trouble" yra puiki daina. Taip pat man šiame albume neveikia "Dexter & Sinister" — ji iškrenta iš bendros nuotaikos ir yra "nei tai žuvis, nei tai mėsa". Man iš esmės nepatinka, kaip daina nulūžta ties viduriu ir kaip drastiškai pasikeičia nuotaika. Antroji dainos dalis labai tinka prie albumo atmosferos, tačiau pirmoji — gan blanki ir nuobodi, nesisiejanti su antrąja dalimi bent jau skambesiu. 

Kaip jau supratote, mano mėgstamiausios dainos šiame albume yra "White Noise White Heat", "My Trouble", šiek tiek atsilieka — "The Delayed 3:15" ir "Empires". Beje, "My Trouble" ir "The Delayed 3:15" man kraupiai primena Peter Gabriel dainas. Vokalistas irgi labai panašiai skamba į Gabriel'į savo tembru. Net pakraupsti, kaip panašiai skamba. "Seven Veils" tas irgi jaučiasi gan stipriai. 

Galutinis įvertinimas — 9 balai.