Vargiai ar galiu aprėpti šio albumo gėrį komentaru. Banginis, kuris nenustoja priblokšti tavęs vis su kiekviena sekcija ir su kiekvienu rifu bei perėjimu. Kai kurie tokios apimties kūriniai tiesiog nulemti tapti "lavonais" ir jie lieka neišklausyti iki galo, tačiau šis albumas ir echolyn - mei man yra du grandioziniai pavyzdžiai, kaip reikia parašyti "banginį". Šitą albumą išgelbėja dinamika tiek su muzikinėmis temomis: netrūksta skirtingų, vienas kitą keičiančių rifų, į kuriuos įsiterpia puikios solo arba ambientiniai motyvai, iš kurių ypač smagiai ir ikoniškai į kompoziciją įsiterpia tas ilgasis ties dainos viduriu. Yra ir orientalistiškai skambančių motyvų. Kai kurios į kompozicijos galą sugrįžtančios muzikinės temos iš pradžios priverčia jaustis, jog klausai įmantrio susukto ir suvynioto šedevro. Ir kas per šedevras yra finalinės 3 minutės su simfoniškai skambančia repriza ir galiausiai užsisklendžiant su žaislo muzikėlę (žinant, kas yra šio albumo ir visos koncepcijos įkvėpimo šaltinis Tchort'ui, tai visiškai suprantama).
Šis albumas įdomiai atliekamas ir vokaliai — nors Kjetil Nordhus turi neišsiskiriantį tembrą, bet atpažįstamą dainavimo manierą. Man patinka, kai pereinama į griausmingesnius momentus, kur Nordhus'as pažemina balsą, lygtais turėtų skambėti iš black/doom serijos. Tas sekcijas dar dažnai palydi visas choras. Be to, yra daug kviestinių vokalistų, kurie kai kurias sekcijas praturtina naujais vokalais. Ties 45 minute yra toks keistokas momentas, kurį vokalistas (Kenneth?) atlieka beveik R&B ar tai bliuziniu stiliumi, kas nuskamba tikrai kosmonautiškai, bet tuo pačiu žavingai. Moteriškas vokalas toje, kaip aš pavadinau, ilgoje ambientinėje dalyje (nors jai gal world labiau tinka), irgi puikus.
Žodžiu, 10+ balų, neaušinant per daug burnos. Vienas topinių progresyvaus metalo albumų man.
2020 m. kovo 10 d. 21:22:52
Vargiai ar galiu aprėpti šio albumo gėrį komentaru. Banginis, kuris nenustoja priblokšti tavęs vis su kiekviena sekcija ir su kiekvienu rifu bei perėjimu. Kai kurie tokios apimties kūriniai tiesiog nulemti tapti "lavonais" ir jie lieka neišklausyti iki galo, tačiau šis albumas ir echolyn - mei man yra du grandioziniai pavyzdžiai, kaip reikia parašyti "banginį". Šitą albumą išgelbėja dinamika tiek su muzikinėmis temomis: netrūksta skirtingų, vienas kitą keičiančių rifų, į kuriuos įsiterpia puikios solo arba ambientiniai motyvai, iš kurių ypač smagiai ir ikoniškai į kompoziciją įsiterpia tas ilgasis ties dainos viduriu. Yra ir orientalistiškai skambančių motyvų. Kai kurios į kompozicijos galą sugrįžtančios muzikinės temos iš pradžios priverčia jaustis, jog klausai įmantrio susukto ir suvynioto šedevro. Ir kas per šedevras yra finalinės 3 minutės su simfoniškai skambančia repriza ir galiausiai užsisklendžiant su žaislo muzikėlę (žinant, kas yra šio albumo ir visos koncepcijos įkvėpimo šaltinis Tchort'ui, tai visiškai suprantama).
Šis albumas įdomiai atliekamas ir vokaliai — nors Kjetil Nordhus turi neišsiskiriantį tembrą, bet atpažįstamą dainavimo manierą. Man patinka, kai pereinama į griausmingesnius momentus, kur Nordhus'as pažemina balsą, lygtais turėtų skambėti iš black/doom serijos. Tas sekcijas dar dažnai palydi visas choras. Be to, yra daug kviestinių vokalistų, kurie kai kurias sekcijas praturtina naujais vokalais. Ties 45 minute yra toks keistokas momentas, kurį vokalistas (Kenneth?) atlieka beveik R&B ar tai bliuziniu stiliumi, kas nuskamba tikrai kosmonautiškai, bet tuo pačiu žavingai. Moteriškas vokalas toje, kaip aš pavadinau, ilgoje ambientinėje dalyje (nors jai gal world labiau tinka), irgi puikus.
Žodžiu, 10+ balų, neaušinant per daug burnos. Vienas topinių progresyvaus metalo albumų man.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2016 m. sausio 28 d. 19:36:07
Tikras dinozauras - tiek muzikine genealogija, tiek savo apimtimi.
Šis albumas, tikriau kompozicija, puikus pasirinkimas sumautam vakarui praskaidrinti. Gan lengvas skambesys, nors visumoje tai metalas.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly