Screamworks: Love in Theory and Practice
HIM

Beveik po 7 metų, po ilgos ir ištikimos draugystės su šia grupe, skendint nostalgijose, nors sentimentuose nelabai, laikas iš naujo įvertinti grupės darbus. Mano 12-13 metų protas ne be reikalo buvo išsigandęs, kai įžvelgė tą akivaizdinį grupės supopsėjimą, nors vis tiek tuo metu buvo prisivertęs pamėgti dainas dėl kažkokių priežasčių. Gal dėl to, kad popsas neatrodė kažkas baisaus iš esmės (neatrodo ir dabar). Baisu atrodė tik tai, kad supopsėjimas nutiko būtent HIM'ams, nes tikrai ne tokius aš juos atradau bei pamėgau. Galiausiai supratau, kad grupė eksperimentuoja ir tą reikia gerbti, nors tie eksperimentai atodė įtartini (supopsėjimas signalizuoja į kesinimąsi į komercinę sėkmę). Iš kitos pusės pasižiūrėjus, jie niekada neskambėjo, kaip underground'as ar kaip kažkas klasiško, o kūryba tarsi buvo orientuota į tikslinę auditoriją - jaunų merginų. Nepaisant fakto, kad ir nemažai vaikinų klausėsi jų muzikos, tačiau būkim tiesūs, didesnę daugumą klausančiųjų sudarė merginos/moterys. Galbūt jų slapta intencija šiuo albumu buvo susigrąžinti 1999 metais su Razorblade Romance patirtą sėkmę, ar bent uždirbti kažkiek daugiau. Nei vienas albumas, po Razorblade Romance taip ir nebesulaukė tokios pasaulinės sėkmės, nebent tik po vieną kitą hitą.

Kokie stilistiniai pasikeitimai jaučiasi albume, neminint tiesiog žodžio "supopsėjimas". Pirmiausia, didžiausia staigmena man, tai nedidelis elektronikos įvedimas, kuris ypač ryškus paskutinėje dainoje - The Foreboding Sense of Impending Happiness. Pastaroji daina man taip ir liko nesuprasta tuo metu, iki šios akimirkos, nes perklausius dabar, man atrodo, kad tai vienas įdomiausių HIM kūrinių apskritai. Labai nedrąsus bandymas išlipti iš rėmų, nes matyt buvo baimė prarasti savo sukauptą auditoriją, tačiau tai retas perlas, o retenybės yra mano stichija. Emerson Burton (klavišininkas) su sintezatoriais ten išties įdomiai padirbėjo, ir apskritai žinau, kad šis muzikantas yra labai neprastas savo srityje, tiesiog grupės sudėtyje neturėjo šansų perdaug išsireikšti. Nukrato pagalvojus, kas būtų dar sukurta, jeigu jie būtų tęsę tokius bandymus, kaip su apkalbėta daina.

Po paminėtos dainos, kuri man dabar albumo favoritė, toliau lygiagrečiai lygiuojasi Dying Song, Ode to Solitude, Shatter Me With Hope. Jas visas išskiriu dėl šių priežasčių: jos turi pačias geriausias roko muzikai pritinkančias struktūras, kuriose netenka taip baisiai pasigesti roko dinamiškumo, techniškumo, išraiškingumo. Ode to Solitude  primena senąją HIM kūryba bene labiausiai, joje galima išgirsti tikrai solidų kompozicinį išpildymą, hard rokinius motyvus, kurie visada jiems buvo būdingi bent minimaliai (juos išgirdus iškart šiek tiek pradeda užvirinėti kraujas), tačiau visa daina iš esmės yra pop rokas, ir dėl šito nelabai galima pasiginčyti (tas pats mane kamuoja klausantis ir paskutiniojo jų albumo 2013 m.). Shatter Me With Hope irgi primena senesnius laikus, nes irgi yra šioks toks bandymas žaisti su klavišiniais, gitarų (ypač Lindes) išsireiškimas labai malonus, šioje dainoje labai stipri roko dainos dinamika, dainai nedaug trūksta, kad būtų favoritė, bet man vėl trukdo pop skambėjimo šešėlis - per daug pasikartojantis pagrindinis posmelis, tekstas irgi ne iš geriausių, Villes vokalas nėra geriausiai skambantis (nors scream'inimo dalys ir užveda kažkiek).

Likusios dainos, su galbūt tokiomis dar išimtinesnėmis Heartkiller ar Acoustic Funeral, yra baisiausiai popsinės, sintetinės, banalios, saldžios, tiek, kad klausytis beveik negalima. Tekstuose nėra nieko gražaus, poetinio, tiesiog sausas, lėkštas, moteriškąją lytį viliojantys išsireiškimai bado ausis, o melodijos kartu su tekstais ir sudaro tą beveik katastrofišką rezultatą. Heartkiller yra įdomi daina tuo, kad turi tą minėtą roko struktūrą, atmosferiškai ji nekelia pasibjaurėjimo, tekstas gerokai įdomesnis už kitus, tik tiek, kad vėl pagrindinis posmas taip dažnai kartojamas, Villes vokalas skamba tiek statiškai, kad pasidaro nuobodu. O Acoustic Funeral skamba tarsi bandymas sukurti dar vieną gerą baladę į savo saskaitą, tačiau tas bandymas nepavyko, dėl ko yra gaila.

Viską apgalvojus, Screamworks'ams negaliu rašyti daugiau 7/10. Teko atšaukti daug like'ų, o likę jie ir taip vos ant ribos būti atšaukti, palikti dėl nostalgijos ar velniai žino ko, su tik viena daina, kuri nuoširdžiai dar patinka.

Ech... Pripratau seniausiai. Kai pradėjau klausyt pirmą kartą šių dainų, niekaip negalėjau suvokt, kas čia skamba ir jaučiausi keistai. Bet dabar lyg ir atsigavau, tik ne su tokiu jau dideliu noru klausau šitas dainas. Ką čia pasakyt galima? Nebent paminėt įdomiausiai susiklausančias dainas... Tai būtų Heartkiller, In Venere Veritas įdomiai atliekamas tekstas vietose, Scared To Death arba Ode To Solitude man patinka, bet jos tokios supopsėjusios, kad man baisu... Na, klausyt galiu, dar pakenčiama. Bet albumas vis tik tragiškas palyginus su tuo, ką jie darė prieš 10 metų. Nežinau, nežinau...

Skiriasi nuo kitų albumų, bet man vis tiek labai patinka. Veža!

kai išgirdau - nustebau! Negi čia tikrai jie?? Senieji... ups, Naujieji HIM... Ne...
Yra keletas dainų, tačiau šis albumas man nekelia jokių simpatijų šiai grupei. Tai albumas, kuris skleidžia keistą šaltį, ne taip kaip jų senieji...
Galbūt reikia tik įsiklausyt, galbūt, tačiau šiai akimirkai mano nuomonė tokia.

Savotiškas albumas. Reikia pripažinti, jog tikrai nutolo nuo ankstesnės kūrybos, kurios aš labai ilgiuosi, bet šis albumas taip pat kokybiškas ir geras. Labai patiko eksperimentai su TFSOIH daina. O Burton kiek laisvės davė pasireikšt, tai ne tas žodis Jei sekantis albumas bus kažkas panašaus į šį , tuomet tikrai sunerimsiu, nes tai jau tikrai reikštų jų kūrybos pokyčius. O kad šis albumas kitoks nei kiti jį kaip tik daro išskirtiniu, bet ne geriausiu, atsižvelgiant į jų aukso amžiaus vaisius - RR, Love Metal ar Venus Doom. Bet kuriuo atveju, jie vistiek mano mylimiausi

o aš jau kažkaip pripratau,nors.... gaila aišku, kad taip "naujoji" muzika skirias nuo "senosios".

man tiesiog sm agu girdeti, kad Ville laimingas. kiekviena daina tuo tryksta. man tiesiog sypsena automatiskai isijungia klausantis sio albumo

na, aišku senieji Him'ai nebesugrįž niekada, bet... gerai įsiklausius. Šitas albumas... Nors prisipažinsiu kad 2000m albumas man jų buvo geriausias, taip pat patiko Love Said No - Greatest Hits 1997-2004

Reikia priprast prie naujo albumo

o man geras albumas myliu V.V. saunuolis jis

Senesnius albumus dar galiu klausyti, o kas cia jiems pasidare... Nebepatinka man jie...

kad taip gali nusirist him nesitikėjau, tokio šerbėtinio albumo nesitikėjau...

Albumas vezantis!!!

https://www.youtube.com/watch?v=l9j7i6O6s qg

^^

Rimtas albumas, po kokio trečio klausymo visiškai pamilau

Albumas neprastas, tačiau man visada labiau patiko HIM melodingas pop-gotic-rock žanras, kurio čia jau pasigedau Sugryžta suomiai prie ištakų, senos HIM kūrybos fanai albumu bus patenkinti, o aš toliau mėgausiuos jų 2001-2005m. kūrybos tarpsniu

neblogas

Toks pat geras kaip Razorblade Romance!!!